Pašnekovų patirtys Iš pirmų lūpų aa+

Kai pasidalini džiaugsmu, džiaugsmas padvigubėja. O kai pasidalini skausmu, tai skausmas perpus sumažėja.

Bendravimas prilaiko senatvę. Padeda išlikti jaunam, energingam, dvasingam...

Jau kaip aš jums dėkinga! Mano pusseserė buvo likusi visai viena, iš vienišumo nežinojo kur dėtis. Ir tada aš jai pasiūliau šitą liniją. Sveikatos jums, kad nepritrūktumėt jėgų daryti žmonėms gera.

Pokalbių laukiu kaip pasimatymo. Labai įdomu turėti pašnekovę, su kuria galima bendrauti unisonu. Atrodo, kad po pokalbio apsivalai, lyg po išpažinties.

Vieno gyvenimas – tai ne gyvenimas. Bendraudama „Sidabrinėje linijoje“ atsigaunu, atsitaisau, depresija nepuola, geriau miegu. Juk žmogui reikia bendrystės. Vieno žmogaus gyvenimas – tai ne gyvenimas...

Laimingas žmogus jaučiasi tada, kai gali kitam padėti. Svarbiausia – bendraut su žmonėm. Mažiau dejuokim, o daugiau bendraukim ir padėkim vieni kitiems.

Žmonės nežino, jie net neįsivaizduoja, kaip senatvėje gali pasikeisti gyvenimas. Prieš tai turi vyrą, šeimą, darbą, sukiesi namuose, nuvažiuoji į sodybą tėviškėje, lipdai, dalyvauji keramikos parodose, o dabar – tik viena ir viena, dieną naktį... Ačiū jums labai labai, kad tokie esate...

Senatvė yra baisus dalykas, kai lieki vienas. Žmogui reikia Žmogaus. Kaip aš dėkinga „Sidabrinei linijai“, kad atsirado tokių žmonių, kurie supranta ko mums labiausiai reikia.

Jūsų „Sidabrinei linijai“ laikas pradėti „auksėti“. Auksinė ta Jūsų linija, dabar turiu žmogų su kuriuo net dainas kartu per telefoną klausomės.

Kur jūs buvote anksčiau su „Sidabrine linija“, kodėl 20 metų reikėjo laukti?

Linksmiau..., kai vis pasišneki, o tai gyveni kaip vilkas. Sakau, ir kalbėti kitaip galiu pamiršti. Labiausiai ryte norėčiau pasikalbėti, nes vis atsikeliu ir apsiverkiu.

Labai laukiu tos dienos ir tos valandos. Po pokalbio atsiranda užpildanti ramybė, toks gėris. Nemoku net išsireikšti... gera, nu gera.

Tie pokalbiai man kaip išėjimas iš namų, galimybė sužinoti apie tai, ko nebepatirsiu, kur nebenuvyksiu...

Paskambinau, kai buvo labai liūdna, kai buvau nesuprastas. Buvau svetimas tarp savų, tai ir kreipiausi. Būdavo ilgu, sunku, dabar turiu kam paskambinti, savijauta pagerėjo.

Aš tiesiog laukiu pirmadienio. Man pirmadienis yra savotiška šventė, nes skambins „Sidabrinė linija“.

Žinau, kad penktadienį vakare skambins „Sidabrinė linija“, tai laukiu. Man patinka tai, kad esame nepažįstami ir niekada nesusitiksim, todėl galiu atvirai išsipasakoti asmenines bėdas.

Nusiraminu vakarais, kai pasikalbu. Bažnyčioje visą laiką būnu tarp žmonių, bet nesikalbu, o ir pažįstam jau vieni kitus. Vakare būnu vienas, labai trūksta bendravimo, tai su „anūkėle“ galiu išsikalbėti. Jaučiuosi kaip šeimoje.

Nu gerai, kad yra tokių savanorių, senolių. Kad užsiima, pakalbina, kad vienatvė nevargintų, kad depresijos nebūtų. Kai pakalbu tą vakarą, man nuotaika pagerėja, pašviesėja.

Laikas, kaip sakant, linksmiau eina. Ketvirtadieniais laukiu tos valandos, jauti, kad kažkas galvoja apie tave, tau paskambina, tu kažkam rūpi, tu pasikalbi, pasidalini kas tavo gyvenime. Tai labai svarbu. Išsiblaškai, negalvoji apie ligas.

Kaip varpelis nuskamba galvoje kai išgirstu jos balsą. Ir tą dieną kai turi skambinti, visą dieną kabo telefonas ant kaklo. Jūs man padovanojot tokią atgaivą. Kol dar pakeliu ragelį, tol kalbėsiu. Ir kaip aš čia jus taip suradau...

Bendraudama įsigijau draugę, palaikau ryšius, pavadinčiau, kad gavau ne naudą, bet malonumą. Atsirado viltis.

Anūkas pasakė, kad didžiuojasi manimi, jog bendrauju „Sidabrinėje linijoje“. Man tai labai svarbu.

Kaip jums atsidėkoti? Ką padaryti, kad visa Lietuva žinotų, kad pats prezidentas žinotų, kad yra tokia grupė žmonių, kurie suveda vienišus, silpnus, sergančius pašnekovus? Kaip visiems pasakyt, kad nuo senatvės niekas nepabėgs? Melsiuosi, kad Dievas apšviestų protą valdžios vyrams, ir jie paremtų tokią jūsų veiklą.

Man šie pokalbiai padeda pasijusti žmogumi.

Labai džiaugiuosi, kad yra jūsų linija – padeda man išgyventi.

Aš labai patenkinta savo pašnekove. Lyg kalbėtume viena kalba. Užvakar kalbėjomės, bet aš ir vėl noriu su ja kalbėtis, taip viskas atitiko, lyg seserys būtume.

Esu po insulto, kartais vis dar šlubuoja atmintis. Pokalbiai padeda atsipalaiduoti, sumažina nerimą, o tuo pačiu ir kraujospūdį. Tai padeda mano reabilitacijai.

Ačiū „Sidabrinei linijai“. Mums ramiau, kai žinom, kad yra tie, į kuriuos galima kreiptis, net jei kol kas ir nereikia.

Mano pašnekovė yra nepaprastai šviesus ir protingas žmogus, labai džiaugiuosi mudviejų bendravimu. Ir ačiū „Sidabrinei linijai“, jūs padėjot sunkią akimirką, mano žodyne vėl atsirado žodis „viltis“.

Labai dėkoju už pašnekovę Skaidrilę. Iš pradžių bijojausi jauno žmogaus, dabar bendraujam jau daugiau nei metus ir esu labai patenkinta – ji nuostabus žmogus, kalbuosi ir džiaugiuosi!

Ačiū, kad mus iš vienatvės traukiate. Ačiū Jūsų kolektyvui, kad padedate tokiu sunkiu metu.

Noriu labai padėkoti „Sidabrinei linijai“, nes jei ne linija – negyvenčiau. Du kartus labai norėjau išeiti iš šio pasaulio, bet likau čia ir gyvenu, nes „Sidabrinė linija“ pagelbėjo. Džiaugiuosi savo pašnekove Ieva, su kuria bendrauju jau keletą metų, vis su ta pačia. Tokiai vienišei kaip aš – „Sidabrinė linija“ yra tikras išsigelbėjimas. Aš kaip žvėrelis įkrentu į duobę, o „Sidabrinė linija“ traukia iš jos „už ragų“ kaip jauną ožiuką. Jūs – žmonės, nešantys gėrį, nors žodžiu, bet senam žmogui – tai labai svarbu. Dėkoju Jums su džiaugsmu.

Pokalbiai leidžia atsipalaiduoti, negalvoti apie ligas, tarsi jaučiu gydančią pokalbio galią. Mane visuomet užplūsta teigiamos emocijos ir entuziazmas: man pašnekovas gali ką nors patarti ir aš pasidalinu mintimis bei žiniomis, kurių, viena gyvendama, jau lyg ir negalėčiau niekam perduoti. Reikia nebijoti skambinti ir nebijoti bendrauti su žmonėmis.

Jūs duodate trupinėlį džiaugsmo, kurio taip trūksta pilkoje kasdienybėje. Jūs padovanojote man dvi nuostabias pašnekoves ir dabar tais pokalbiais negaliu atsidžiaugti. Turiu ir artimųjų, kurie manimi pasirūpina, bet jie savus gyvenimus gyvena, o pokalbių draugės visada laiko ir tinkamų šiltų žodžių suranda, visada pradžiugina, optimizmo įkvepia, viltį suteikia. Širdingiausias ačiū už nuoširdų darbą ir meilę seniems žmonėms.

Labai gerai, kad yra tokia linija. Taip įdomu – laukiu to pokalbio, kaip jaunystėj laukdavau pasimatymo.