Naujienos

Atviras ir nuoširdus Be the Change TV pokalbis su fondo vadovu Mariumi Čiuželiu apie asmenines patirtis, investavimo pokyčius, motyvaciją įkurti fondą ir ateities vizijas.

Prisiminkite, kada paskutinį kartą padarėte ką nors gero kitam. Kaip tuo metu jautėtės, ar prisimenate pasitenkinimo, prasmingumo jausmą? Ar matant džiaugsmu, o gal nuostaba žibančias žmogaus akis, girdint padėkos žodžius norėjosi pasidžiaugti kartu? Pasirodo, jog padėdami kitiems gauname ne vien dėkingumą ir vidinę šilumą, bet tuo pačiu padedame ir patys sau. 

77-erių Rimantas yra mokslininkas, daugelį metų dirbo dėstytoju, neapsakomai domisi technologijomis. Daug važinėjęs po užsienį, išleidęs ne vieną žinomą mokslininką į platųjį pasaulį, dabar jau ne tik randa laiko savo kitam hobiui – pramoginiams šokiams, bet ir bendravimui „Sidabrinėje linijoje“.

20 metų Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbusią ir sceninius drabužius siuvusią Vladą Šimkutę galima vadinti tikru įkvėpimu. 88-erių pašnekovė sako, kad teatras iki šiol yra didžiausia jos meilė, iki šių dienų stengiasi apsilankyti premjerose, nors dėl palydos trūkumo tai padaryti pavyksta vis rečiau.

Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną pokalbis su „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadove Kristina Čiuželiene.

Lietuvos visuomenė sparčiai senėja – per pastaruosius 20 metų pagyvenusių žmonių dalis išaugo dukart ir dabar sudaro beveik 19 proc. visų Lietuvos gyventojų. Skaičiuojama, kad iki 2040 m. kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei 65 metų amžiaus. Ši visuomenės senėjimo tendencija lėmė „sidabrinės ekonomikos“ skatinimo aktualumą.

„Delfi ryto“ pokalbyje Kristina Pocytė kalbina M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovą Marių Čiuželį. Pokalbis apie vyresnio amžiaus žmones akistatoje su koronavirusu ir „Sidabrinės linijos“ patirtis.

„Jaučiuosi vienišas...“ šiandien pagalvojame vis dažniau ir dažniau. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?

„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Ieva Budraitė su dabartine savo pašnekove bendrauja jau ilgiau nei dvejus metus. Nors savanorė pripažįsta, kad pradžioje buvo sunku surasti temas pokalbiui dėl skirtingų pašnekovių patirčių, skirtingų gyvenimų, tačiau dabar mato, kad šis bendravimas praplečia supratimą ir pasaulėžiūrą.