Vasarį visą pasaulį šokiravo karas Ukrainoje. „Sidabrinės linijos“ pašnekovei poniai Alvilinai šie išgyvenimai dar stipriau sugėlė širdį, nes istoriniai įvykiai labai susiję ir su kelis amžius siekiančia šeimos istorija. Jos protėviai, gyvenę dabartinės Ukrainos teritorijoje, dėl tuo metu vykusių karų buvo priversti pasitraukti ir įsikurti Lietuvoje. Šiandien viename iš paveldėto dvaro pastatų esančiame Alvilinos bute jau trečią mėnesį gyvena ukrainiečių šeima.
Pokalbiai su „Sidabrinės linijos“ pašnekovais gali būti patys netikėčiausi, griaunantys bet kokius mūsų turimus stereotipus apie vyresnio amžiaus žmones ar savanorystę. Paskaitykite mūsų savanorės Sandros Žirgutienės pirmojo pokalbio įspūdžius ir tegul jūsų šypsena sugriauna dar ne vieną stereotipą.
Regis, žmonės to tik ir telaukė – kad pasibaigtų karantinas. Ir pasipylė bendruomeniniai renginiai: susitikimai su meno kolektyvais, edukaciniai užsiėmimai ir kvietimai gyvai susipažinti su organizacijų veiklomis ar savanorystės galimybėmis. „Sidabrinės linijos“ savanoriai šiauliečiai Viktorija ir Paulius balandžio 15-ąją įgyvendino savo svajonę: kartu su folkloro ansambliu „Sidabrine gija“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengė romansų vakarą vyresnio amžiaus šiauliečiams, įtraukė į veiklą kitus linijos savanorius bei per rekordiškai trumpą laiką surado vietos įmones, padėjusias įgyvendinti šį sumanymą. Kaip gimė renginio idėja, ko „Sidabrinės linijos“ savanoriai išmoko bei kokius iššūkius įveikė – kviečiame skaityti interviu su VIKTORIJA TARASOVAITE ir PAULIUM BRINIUM.
Iš kur pasisemti optimizmo, jėgų ir tikėjimo, kai pastarosiomis savaitėmis gyvename lyg iš naujo mokydamiesi tarti žodį „karas“? Jaukinamės jau ne filmuose matytus vaizdus ar knygose užfiksuotus memuarus ir stengiamės „kažkaip gyventi įprastą gyvenimą“. Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramsčiais sunkią akimirką.
Savanorystė. Su kuo dera šis kulinarinis šedevras ir kada jis valgomas: pusryčiams, pietums ar vakarienei? O gal tik esant ypatingai progai išdrįstame jo paskanauti? Būtume teisūs savanorystę Lietuvoje prilygindami „egzotiniam“ patiekalui, kuris dar ieško savo mylėtojų, nes savanoriškoje veikloje vis dar dalyvauja mažiau nei penktadalis mūsų šalies gyventojų. Savanorystės veiklų ir patirčių įvairovė tokia pat spalvinga kaip ir ją supantys mitai.
Janina Birutė apie tikrą draugystę kalba tarsi apie mitologinę liaudies pasaką ir vadina ją aukso obuoliu. Kaip geroji pasakų veikėja – drąsina žengti žingsnį į bendravimą ir nebijoti atvirumo.
Ar kada bandėte pajusti pokalbio skonį? Atradimas! – pokalbiai gali būti skanūs ir atgaivinantys šeimų kulinarines tradicijas. Dvi moterys – senolė ir jos pašnekovė, „Sidabrinės linijos“ savanorė Renata Šniolienė, – atrado joms abiem artimą pokalbių temą – maistą. Pasikalbėjimuose pirmoji atgaivino ir dalinosi prisiminimais bei aplinkybėmis, kaip gimė ypatingas patiekalas – bulvių ir varškės bandutės, o antroji, atidžiai užrašiusi receptą, ėmė ir pagamino jas. Kviečiame skaityti Renatos pasakojimą apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ ir šios veiklos paskatintus kulinarinius eksperimentus.
Šių senolių išminties perlus taupėme ypatingai progai. Metų pabaiga, kai apmąstome praėjusio laikotarpio įvykius, kai grįžtame prie klausimų apie gyvenimą bei vertybes – tinkamiausias laikas pasidalinti jų žodžiais.
Klausantis senolių išgyvenimų ir išminties, regis, net širdis dainuoja. Šįkart dalinamės ponios Aldonos išbandytu ir pasiteisinusiu geros savijautos receptu.
Paremti
Paremti