LRT laidoje „Lengvai su Ignu“ – 2024-ųjų metų senjorė, mūsų savanorė Gema Neniškienė. Kuo žavi branda? Kur slypi ilgaamžiškumo variklis? Ką Gemai duoda savanorystė? Ir kaip per anksti nepasenti? Pasižiūrėkite.
Gerumas, rūpestis kitu ir atjauta daro mus laimingesnius ir sveikesnius – sena banali tiesa. Gerumas emociškai suartina, kuria bendrystę, o tai didina saugumo jausmą. Be to, gerumas yra užkrečiamas – jis įkvepia ir motyvuoja imtis veiksmų, kad gerumo grandinėlė nenutrūktų. Mūsų savanorė Kristina dalinasi, kad nuoširdžiai atsivėrus pokalbyje įvyksta mainai. Kokie? Siūlome paskaityti.
Rositos Sadauskaitės viena iš pagrindinių gyvenimo veiklų – savanorystė „Sidabrinėje linijoje“. Pokalbis ne tik apie tai, ką ši veikla suteikia senoliams, bet ir apie vertingas jauno žmogaus patirtis.
Jau šeštus metus „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti, Suvalkijos sostinėje burianti per 30 kitų savanorių, aktyvi, net keturių Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto fakultetų studentė, energija ir jaunatviškumu užkrečianti Gema Neniškienė gyvenime, rodos, spėja tiek, kad daugelis jaunų žmonių galėtų tik pavydėti.
Sakoma, kad esi jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų. „Sidabrinės linijos“ pokalbiais besimėgaujantis senjoras Vytautas puikus įrodymas, kad net sulaukus 92 metų gyvenime dar įvyksta naujų patirčių. Mūsų savanorio Roko dėka Vytautas pirmą kartą gyvenime sulaukė skambučio iš profesoriaus.
Kretingališkė bibliotekininkė Birutė Grybauskienė, šiemet pradėjusi savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“, patenkinta pasirinkta nauja veikla. Čia svarbiausia – atjauta vyresnio amžiaus žmonėms ir nuoširdus noras kartu kurti draugišką senatvei Lietuvą. „Norėjau bendrauti su pagyvenusiaisiais, nes savo aplinkoje pastebiu vienišų senjorų ir suprantu šį jausmą“, – kalbėjo ji.
„Sidabrinėje linijoje“ jau dvejus metus savanoriaujantis Rolandas Melkūnas teigia: „Yra tokia knyga „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“. Dabar jau gyvenu antrą gyvenimą.“ Sėkmingas vyras, turintis puikų darbą bei 150 medelių vynuogyną, kiekvieną savaitę savo laiką skiria pokalbiui su vienišais senjorais.
Antrasis įrašas į mano dienoraštį. Praėjusį kartą šnekėjau apie jaudulį prieš savo pirmąjį pokalbį. Nuostabu, kad jau po kelių pokalbio minučių visas jaudulys dingsta ir pašnekovas atrodo, kaip senas pažįstamas. Šiandien rašau šį dienoraščio įrašą jau turėjęs keletą pokalbių.
Ar žinote tą jausmą, kai prieš tam tikrą gyvenimo įvykį jaučiame neapčiuopiamą jaudulį? Ne tokį didelį, kad nemiegotume naktį ar sunku būtų kvėpuoti. Tą tikrą jauduliuką, kuris nevisiškai pastebimas dirbant, tačiau vos tik sustojus pailsėti – jaučiamas didesnis nuovargis nei įprastai ir kažkoks nepaaiškinamas laukimas? Tikiu, kad kiekvienas esame turėję tokį momentą. Tačiau prieš lendant giliau į šį „triušio urvą“, reikia paaiškinti, kodėl pasakoju jums apie tokį, galbūt, ne patį maloniausią jausmą. Leiskite prisistatyti – esu Lukas Tamulynas, „Sidabrinės linijos“ komunikacijos vadovas. Jausmas, apie kurį kalbu mane aplankė visai nesenai, prieš pirmąjį mano pokalbį linijoje.
Paremti
Paremti