Antradienis yra ta diena, kai Zarasuose gyvenanti 18-os vaikų mama ir pokalbių senjorams „Sidabrinės linijos“ savanorė Eglė Vaitkevičienė kalbasi su savo 76-erių drauge Aldona. Kartais atvirai iki pat širdies gelmių. Apie ką? Apie gyvenimą.
„Artimą sielą išgirdus tiesiog nebegali nutraukti bendravimo“, – sako „Sidabrinės linijos“ steigėja, skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė, šiandien Marijos radijo eteryje nuskambėjusiame interviu pasidalijusi savo savanorystės istorija.
Kol žmogus turi mėgstamą veiklą, yra apsuptas mylinčių artimųjų, siekia žinių, mokosi naujų įgūdžių, yra kupinas energijos ir geros nuotaikos, tikėtina, kad gyvena visavertį gyvenimą. Nors psichologiniai sunkumai gali užklupti įvairaus amžiaus žmones, vis dėlto Lietuvoje yra daugybė vienišų senjorų, kurie, jaučia liūdesį, nežinomybės baimę – kai kurie senjorai visiškai neturi su kuo pasikalbėti ar priežasčių išeiti iš namų ir džiaugtis vasaros saule.
Marius Čiuželis investicijas į drauge su žmona Kristina įkurtą „Sidabrinę liniją“ vadina patraukliausią grąžą kuriančia veikla. Ji neįvertinama finansiškai, bet kasdien teikia socialinę grąžą. Atviras ir įkvepiantis M. Čiuželio interviu portalui 15min.
„Kiekvienam žmogui svarbiausia yra bendravimas“, – neabejoja mūsų pašnekovas 71-erių Albertas. Ir visai nesvarbu, kad draugystė su nepažįstamuoju prasideda nuo švaraus lapo.
Mūsų savanorė Einora Lomeikienė Šiaulių apskrities televizijos reportaže pristato „Sidabrinę liniją“.
Tai istorija apie draugystę, besitęsiančią ilgus dešimtmečius. Ir naujus atradimus, virtusius ilgais telefoniniais pašnekesiais.
Jau trečią vasarą iš eilės „Sidabrinė linija“ kviečia aktyvų laisvalaikį skatinančias Lietuvos įmones jungtis prie iššūkio #JUDĖKirPADĖK senoliams bendrauti. Akcijos metu darbuotojai galės rinktis, kaip jiems smagiausia judėti – vaikščiojant, bėgiojant ar minant dviratį – ir kartu rinkti kilometrus. Kad sveikas ir aktyvus laisvalaikis įgautų dar daugiau prasmės – 50 įveiktų kilometrų virs vienu draugystės pokalbiu, kurio taip laukia vieniši senoliai.
„Esu vienas kaip pirštas“, – sako senjorai. Jie dažnai jaučia begalinį liūdesį ir nusivylimą, tačiau baisiausias jausmas – beprasmybės, teigia juos lankantys savanoriai. Toks ilgalaikis vienišumas ne tik veikia psichologinę būseną, bet gali sukelti depresiją, paveikti net fizinę sveikatą. Nors pagalbos kreiptis nedrąsu, vėliau savanoriai ir senjorai tampa kaip šeima, kartu ir gėles sodina, ir poeziją skaito.
Paremti
Paremti