Vienišumas ir socialinė atskirtis – pavojingesni už žalingus įpročius aa+

„Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti,“ – rašė žymus mokslinės fantastikos rašytojas Džonas Vindemas. Visi kartais jaučiamės vieniši, ir, dažniausiai, šis jausmas praeina po kelių dienų. Tačiau kur kas pavojingiau, kai kamuojanti vienatvė yra kasdienė palydovė. Visuomenės dėmesys vis dažniau krypsta į faktą – kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jis jaučiasi vienišas. Kodėl taip yra ir kodėl tai yra pavojinga?

Žmogui senstant, jo socialiniai ryšiai nuolat kinta – mažėja pažįstamų ratas, iš namų išsikrausto užaugę vaikai, išėjus į pensiją dažniausiai nutrūksta darbiniai ryšiai, be to, vyresnio amžiaus žmogus laikui bėgant netenka vis daugiau artimųjų, giminaičių, draugų. Yra žmonių, kurie gyvendami vieni ir turėdami tik keletą artimųjų ar draugų, jaučiasi laimingi ir nepatiria didelių emocinių sunkumų. Gyvenimas vienam turi savotiškų privalumų: savarankiškumas, nepriklausymas nuo kitų, laisvė tvarkyti dienotvarkę pagal savo poreikius, galimybė skirti laiko pomėgiams ir savirealizacijai. Tačiau nepaisant visų šių privalumų, gyvenimas vienam neabejotinai atneša iššūkių: vienatvė, nuobodulys, artimųjų ilgesys, nerimas dėl ateities, bendravimo ir prasmingo, lygiaverčio, gilaus santykio trūkumas. Žmogus yra socialus ir jam yra būtinas bendravimas, kad galėtų išlaikyti gerą psichologinę ir net fizinę sveikatą. 

Kalbant apie vienatvę, turima omenyje ne tiek fizinis, kiek emocinis jos aspektas. Žmogus gali jaustis vienišas net ir būdamas tarp kitų žmonių ar gyvendamas šeimoje. Gilinantis į vyresnio amžiaus asmenų vienišumą pastebėta, kad svarbiausia yra žmogaus suvokiama vienatvė ir jo asmeninis patyrimas, ką reiškia likti vienam emociškai. Už fizinį buvimą vienam, daug pavojingesnis yra subjektyviai suvokiamas jausmas, kad esi vienišas ir šalia nėra jokio žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti ar kreiptis pagalbos sunkiu momentu. Šį jausmą ypač sustiprina suvokimas, kad ir visuomenėje esi nepriimtinas – senyvo amžiaus žmogus vis dar stereotipiškai matomas ir suvokiamas kaip silpnas, ligotas, piktas, apleistas, negalintis pasirūpinti savimi. Šis neigiamas įvaizdis formuoja nuomonę, kad toks asmuo yra našta visuomenei, dėl to, senstantis žmogus neretai jaučia diskomfortą, nepilnavertiškumą, gėdą, nori atsiriboti. Tai skatina socialinę atskirtį – atsiribojimą tiek nuo aplinkinių, kurių apsuptyje žmogus gyvena, tiek nuo visuomenės apskritai. 

Atlikta nemažai įvairių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad socialinę atskirtį galima laikyti lygiaverte kitiems sveikatą žalojantiems veiksniams, reikšmingai mažinantiems gyvenimo trukmę – rūkymui, alkoholio vartojimui, viršsvoriui. Kai kurie mokslininkai teigia, kad socialinė atskirtis vyresnio amžiaus žmonėms kelia net didesnį pavojų sveikatai, nei žalingi įpročiai! Kaip vienišumas ir atskirtis susiję su fizine sveikata? Suvokęs, kad yra vienišas, žmogus kartu išgyvena ir kitus neigiamus jausmus: bejėgiškumą, apleistumą, liūdesį, gėdą, kaltę, kurie yra nepaprastai sunkūs emociškai ir sukelia psichologinį stresą. Ilgai trunkantis stresas, kaip žinoma, silpnina žmogaus imuninę ir kraujagyslių sistemą, išbalansuoja hormonų pusiausvyrą, mažina atsparumą įvairioms ligoms, blogina bendrąją savijautą, neleidžia sėkmingai kovoti su jau turimais sveikatos sutrikimais, būdingais senatvėje. Tačiau kur kas pavojingiau yra tai, kad senolio patiriamas vienišumas, socialinė atskirtis ir sunkios, slegiančios emocijos dažnai sukelia depresiją. Kartu su depresija atsiranda miego problemos, sutrinka apetitas, žmogus gali nustoti rūpintis savimi, vartoti daugiau alkoholio ar įvairių vaistų, gali net kilti minčių apie savižudybę. Tad galima pagrįstai teigti, kad daugeliu atvejų gniuždanti vienatvė ir socialinė atskirtis yra žmogaus psichologinę gerovę, sveikatą ir gyvenimo kokybę bloginančių aplinkybių pradininkės.  

Nors tokios išvados skamba gąsdinančiai ir niūriai, vyresnio amžiaus žmonių vienišumą ir atskirtį galima sumažinti arba užkirsti jiems kelią. Pirmiausia, svarbu skatinti vienišų senolių įsitraukimą į bendruomenines ir visuomenines veiklas. Atliktų tyrimų metu pastebėta, kad aktyvus įsitraukimas į įvairias socialines veiklas yra susijęs su geresniu pasitenkinimu gyvenimu ir psichologine savijauta bei yra būtina sąlyga sėkmingam senėjimui užtikrinti. Pasak JAV mokslininko J. R. Kelly, atlikusio tyrimus šioje sriyje, bet kokia veikla, kuria užsiimama išėjus iš namų ir į kurią įsitraukia kiti žmonės, teigiamai veikia psichinę sveikatą, mažina socialinę atskirtį. Kaip asmeninius įsitraukimo į veiklas privalumus galima įvardyti asmeninį pasitenkinimą, didėjantį kūrybiškumą, atsipalaidavimą, naujus pasiekimus, intelektinį vystymąsi, teigiamų emocijų patyrimą. Socialiniai įsitraukimo į veiklas privalumai – tai naujos pažintys, galimybė plėtoti žmogiškuosius ryšius, patenkinti kultūrinius, edukacinius, savirealizacijos, bendravimo, pagarbos ir priklausymo grupei poreikius, ir, svarbiausia, mažinti vienišumą. Todėl, svarbu skatinti vyresnio amžiaus žmonių savanorystę, dalyvavimą Trečiojo amžiaus universitetų veikloje, įsitraukimą į organizuojamus grupinius užsiėmimus, išvykas, seminarus, diskusijas, filmų peržiūras ir įvairiausias kitas veiklas, lengvai prieinamas vyresnio amžiaus asmenims. 

Vis dėlto, nors būti lygiaverte visuomenės dalimi yra labai svarbu, vienišumo mažinimui kur kas reikšmingesni yra individualūs santykiai su kitais žmonėmis. Tyrėjai pastebėjo, kad vyresnio amžiaus žmogui pereinant iš vieno šeimos etapo į kitą – užaugus vaikams, netekus sutuoktinio, kitų artimųjų – tampa itin svarbūs santykiai su draugais ir daugeliu atvejų vyresnio amžiaus žmonėms skirtumas tarp šeimos ir draugų tampa ne toks ir didelis. Pasak autorių, šeima ir draugai atlieka tas pačias ar labai artimas funkcijas ir yra vienodai svarbūs. Dažnai, užaugus vaikams ar netekus antrosios pusės, vyresnio amžiaus asmenys pasijunta itin vieniši, atskirti, izoliuoti, nebepriklausantys jokiai grupei žmonių. Tokiu atveju, imama labiau branginti santykius su draugais, kaimynais, ypač jei sukuriamas ryšys yra gilus, artimas, prasmingas. Net vieno artimo draugo turėjimas yra labai svarbus, jei santykyje yra užtektinai erdvės pokalbiams apie psichologinę savijautą, problemas, sunkumus, galima verkti ir guostis. Taigi, šiuo laikotarpiu svarbus ne palaikomų ryšių skaičius, o jų kokybė. Šie ryšiai turi įtakos asmeninės gerovės jausmui ir mažina vienišumą bei atskirtį. Pastarieji išvengiami tiek, kiek ilgai asmuo sugeba palaikyti ryšius su kitais ir jaučiasi esantis net ir nedidelės grupės dalimi.

Apibendrinant, vienišumas ir atskirtis yra viena aktualiausių ir jautriausių vyresnio amžiaus asmenų problemų, apie kurią būtina ne tik kalbėti – veiksmingai kovoti arba užkirsti tam kelią tikrai įmanoma. Svarbu skatinti senyvo amžiaus žmones dalyvauti bendruomenės ir visuomenės gyvenime ir kurti tarpusavio draugystę. Susirasti artimą draugą senatvėje ir išlipti iš vienišumo gniaužtų gali būti iššūkis – dažnai pritrūksta drąsos ar ryžto su kažkuo susipažinti. Čia padėti gali ,,Sidabrinė linija“. Tai yra nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslauga vienišiems garbaus amžiaus žmonėms. Jaučiant poreikį būti išklausytam ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniams pokalbiams telefonu, galima skambinti nemokamu telefonu 8 800 800 20. „Sidabrinės linijos“ konsultantės išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai. Kreiptis gali visi, kas išgyvena vienatvės tuštumą, bet mėgsta bendravimą ir nori turėti nuolatinį pašnekovą. „Sidabrinė linija“ padeda spręsti visuomenės ir vyresnio amžiaus žmonių vienišumo, socialinės atskirties ir bendravimo trūkumo problemas, suteikdama senoliams galimybę vėl džiaugtis draugyste ir oriu, prasmingu, visaverčiu gyvenimu.