Savanorystė mane augina… aa+

Kauno Žalgirio arenoje vykusius Kauno technologijos universiteto „Karjeros dienų“ metu susipažinau su miela, aktyvia mergina, kurios viena iš pagrindinių gyvenimo veiklų – savanorystė „Sidabrinėje linijoje“.
Kalbėjomės ne tik apie tai, ką ši veikla suteikia senoliams, bet ir apie vertingas jauno žmogaus patirtis.

Rositos Sadauskaitės dosjė:
Studijuoja Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultete, Įmonių valdymo studijų programos II kurse. Šiuo metu rašo magistro darbą. Taip pat dirba kokybės užtikrinimo inžiniere įmonėje „Adform“. Gyvena aktyvų gyvenimą. Vakarais dainuoja universiteto tautinio meno ansamblyje „Nemunas“, šoka bachatą.
Laisvalaikį skiria savanoriškoms veikloms, išbando ką nors naujo, prasmingo.

Kodėl susidomėjote savanoryste? – klausiu Rositos Sadauskaitės

Šia veiklos sritimi susidomėjau dar būdama moksleive. Mokykloje reikėdavo „rinkti“ socialines valandas, tad, ieškodama būdų, kaip tai padaryti, savanore dirbau sporto renginiuose, Lietuvos moksleivių sąjungoje, o baigusi mokyklą – prisijungiau prie universiteto studentų atstovybės. Supratau, kad savo laisvalaikį, energiją ir dėmesį noriu skirti prasmingai veiklai.

Iš pradžių domino „Jaunimo linija“, tačiau greitai supratau, kad neturiu pakankamai resursų ir galimybių savanoriauti tokio tipo linijoje.

Savanorystė man reiškė prasmingą pagalbą vienišam ar sergančiam senoliui, naujus potyrius ir nuolatinį savęs tobulėjimą. Netikėtai pamačiusi „Sidabrinės linijos“ reklamą, nutariau pabandyti – dalyvavau savanorių mokymuose ir pasiryžau skirti savo laiko svarbiems draugystės pokalbiams.

Šiais laikais viena didžiausių socialinių problemų – psichologinė, emocinė sveikata, vienišumo jausmas, atskirtis. Tačiau Lietuvoje, ypač tarp vyresnių žmonių, kreipimasis pagalbos į specialistus yra tarsi gėdingas veiksmas, sukeliantis atmetimo reakciją. Manau, kad visuomenė linkusi per anksti „nurašyti“ vyresnio amžiaus asmenis, pensininkus, dažnai pamiršdama neabejotiną faktą, kad senstame visi…

Savo laiką skiriate svetimų žmonių gėriui, atjautai. O juk galėtumėte mėgautis nerūpestingais jaunystės malonumais… Kodėl jums ši veikla svarbi?

Negaliu būti abejinga senolių vienišumo, atskirties problemai. Tokia jau esu. Mane ši veikla džiugina ir augina, nes matau tame gilią prasmę.

Vienišumas žlugdo asmenybę, lemia fizines, psichologines ligas. Senoliams labiausiai trūksta ne maisto, ne vaistų, o paprasto žmogiško bendravimo. Kontakto su žmogumi – išsikalbėti, pasidžiaugti ar pasitarti…

Iš tiesų, šiame darbe egzistuoja tam tikras netikėtumo faktorius. Kai ateina pokalbio laikas, niekada nežinau, kokios temos vystysis, kokia vyraus pašnekovės nuotaika, ką išgirsiu ir pan. Kartais pasikalbame apie kasdienius rūpesčius, kartais diskutuojame apie gyvenimo vertybes, politinius įvykius ar paliūdime dėl sveikatos negalavimų.

Mano didžiausias lūkestis ir motyvacija, kad pabendravus senolė jausis geriau, ramiau ir vėl lauks kito pokalbio.

Papasakokite, kokie tie pokalbiai…

Nuo pat savanorystės pradžios turėjau keletą pašnekovių iš skirtingų Lietuvos miestų (beje, daugiausia draugystės pokalbiais domisi moterys). Jau antrus metus, kiekvieną antradienį, 14 valandą kalbuosi su Genovaite iš Druskininkų. Mūsų pokalbiai dažniausiai trunka apie 30 minučių, dalinamės, ką naujo ar įdomaus sužinojome; pasidomiu jos sveikata, savijauta, o kartais Genovaitė man paskaito savo sukurtos poezijos. Pokalbiai neprailgsta, yra nuoširdūs ir smagūs, nes pašnekovė – įdomi moteris, turinti tvirtą nuomonę; sąmojinga, intelektuali, aktyviai besidominti pasaulio naujienomis. Džiugu, kad dažnai pajuokaujame ir lengvai randame bendrą kalbą įvairiomis temomis. Jaučiu prasmę, kai esu reikalinga…

Savanorių bendruomenė suteikia impulso dvasiniam augimui?

Mane žavi savanorių bendruomeniškumas, iniciatyvumas, fondo įkūrėjai bei savanorių koordinatorė, kuri visuomet pasidomi, kaip mums sekasi, išklauso, pataria, suteikia reikalingų darbo išteklių. Kiekvienais metais organizuojamas „Sidabrinės linijos“ gimtadienis, kur susitinkame su kitais savanoriais, bendraujame prie kavos puodelio; taip pat organizuojami seminarai, paskaitos, patirčių aptarimo grupės. Tad jaunam žmogui galimybių savirealizacijai ir emociniam bei dvasiniam tobulėjimui itin daug.

Džiugu, kad tarp savanorių yra įvairaus amžiaus, profesijų atstovų su savitomis gyvenimo istorijomis ir savanoriškų veiklų patirtimis.

Kodėl pasirinkote savanoriauti būtent „Sidabrinėje linijoje“? Dovanojate kitiems dėmesį, draugystę, užuojautą, o ką gaunate jūs pati?

Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ puikiai dera su visomis kitomis mano veiklomis ir laiko atžvilgiu, ir asmenine gyvenimo pozicija.

Man visuomet patiko bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, išklausyti jų gyvenimo istorijų, įžvalgų, poezijos ar net patarimų. Ši organizacija suteikia ir savirealizacijos galimybių: galiu dalintis idėjomis, ieškoti bendraminčių kartu jas įgyvendinti, taip pat prisidėti prie linijos sklaidos, kad kuo daugiau žmonių apie ją sužinotų ir galėtų pasinaudoti.

Jau septynerius metus savanoriauju „Sidabrinėje linijoje“. Per šį laiką labiau subrendau ir supratau, kokia ši veikla svarbi ir prasminga. Turiu vilties, kad senoliai, galbūt gyvenantys atokiau, neturintys su kuo pasikalbėti, aktyviau pasinaudos šia galimybe, o būsimi savanoriai – skirs laiko, drauge kurdami draugiškesnę aplinką Lietuvoje.

Pašnekovų patirtys:

„Kai pasidalini džiaugsmu, džiaugsmas padvigubėja. O pasidalinus skausmu, skausmas perpus sumažėja“, – Teodora, 92 m., vilnietė.

„Bendraudama „Sidabrinėje linijoje“, atsigaunu, pagerėja nuotaika, geriau miegu. Juk žmogui reikia bendrystės. Vieno žmogaus gyvenimas – tai ne gyvenimas“, – Pranutė, 76 m., Kaišiadorių r.

„Esu po insulto, kartais šlubuoja atmintis. Pokalbiai atpalaiduoja, sumažina nerimą ir kraujospūdį. Tai padeda man gyti. Ačiū, kad esate“, – Jadvyga, 79 m., Širvintos.

Kuo „Sidabrinė linija“ skiriasi nuo kitų emocinės pagalbos tiekėjų?

Tai vienintelė emocinės pagalbos linija Lietuvoje, kur galima ne tik paskambinti, ji suteikia galimybę turėti nuolatinį pašnekovą ar net kelis.
Ir savanoriai, ir pašnekovai atrenkami pagal sutampančius ar panašius kriterijus, kad pokalbis būtų įdomus abiems. „Sidabrinė linija“ yra nemokama, savanorį ir pašnekovą sujungianti skambučiu automatiškai. Manau, kad tai itin prasminga paslauga, pradžiuginanti senolius, kadangi nustatomas tikslus pokalbių laikas, kurio jie visada nekantriai laukia, noriai dalinasi patirtimis, asmeniniais išgyvenimais, diskutuoja; ir ne tik būna išklausyti, bet ir patys paklausia – o kaip tu gyveni, kas naujo tavo gyvenime?

Organizacija skatina pozityvų ir pagarbų požiūrį į senatvę, dalinasi įvairiomis veiklomis senoliams, kurios vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose.

Sėkmės jūsų prasmingoje veikloje.

Kalbino Veronika Pečkienė

Šaltinis: „Gyvenimas“