Savanorio Luko dienoraštis – „Nuolatinis skubėjimas“ aa+

Antrasis įrašas į mano dienoraštį. Praėjusį kartą šnekėjau apie jaudulį prieš savo pirmąjį pokalbį. Nuostabu, kad jau po kelių pokalbio minučių visas jaudulys dingsta ir pašnekovas atrodo, kaip senas pažįstamas. Šiandien rašau šį dienoraščio įrašą jau turėjęs keletą pokalbių. Toli gražu iki daugumos Jūsų patirties, tačiau jau šis tas. Paskutinės kelios savaitės buvo ypač sunkios, daug lėkimo, nes turėjau trumpam atsigulti į ligoninę vienai procedūrai, tad iki tol norėjosi susitvarkyti daug reikalų. Negana to, vieną rytą ir automobilio padangą radau nuleistą, tad teko pusdienį, per kurį buvo suplanuota daug važinėjimo, leisti be automobilio, o kur dar visi reikalingi tyrimai. Taigi, šiandien apie tai, kaip turėjau pokalbį šiame chaose.

Sakoma, kad chaosas irgi yra tvarkos forma. Esu neblogai įvaldęs šią tvarkos formą, nes darbinė veikla nešykštėja kiekvienos dienos nuotykių, į kurios reikia reaguoti greitai ir kartais „perkilnoti“ darbus. Tikiu, kad dauguma šiais laikais skęstame darbų ir informacijos jūroje. Pripažinsiu visai pamiršęs savo pokalbį tą sunkią savaitę, tad skambutis iš „Sidabrinės linijos“ mane „pagavo“ netikėtai, važiuojant iš darbo į dar vieną sveikatos patikrinimą. Pavargęs po visos dienos, mintyse jau galvojau apie laukiančią medicininę procedūrą ir nustebau pamatęs 8 800 800 20 numerį, net kiek sutrikau. Tačiau greitai supratęs, kad tai mūsų antradienis ir mūsų 18 valanda pakėliau telefono ragelį.

Neneigsiu, kaip tikram mokinukui prieš egzamino rytą, galvoje prabėgo krūva pasiteisinimų, kaip pasakyti, kad šiandien kalbėtis tiesiog negaliu. Tačiau esu mašinoje, su laisvų rankų įranga, iki tyrimų dar gera valanda, o vykti iki klinikos bent pusvalandis. Tad nekalbėti rimtos priežasties kaip ir neturiu, nebent nenorą, kurio pats gerai nesuprantu. Taigi, vietoj greito pasakymo, kad negaliu šiandien šnekėtis, renkuosi ištarti jau įprastu mums tapusį – „Sveiki, kaip laikotės?“

Tikrai tikėjausi, kad pokalbis bus sunkus, nes pats taip jaučiausi – sunkiai. Pirmas penkias, o gal dešimt minučių, mano pašnekovas imasi pagrindinio vaidmens ir kalba apie per savaitę nutikusius įvykius, man atsakant daugiau taip arba ne. Tačiau praėjus apie 20 minučių, pagaunu save gerokai labiau atsipalaidavusį. Dar spėju pagalvoti, kad įtampa pečiuose ir rankose atsipalaidavo ir vietoj lyg styga įtempto vairuotojo, turime atsipalaidavusį ir ramiai vairą sukiojantį žmogų. Praeina gal dar 10 minčių ir jau suprantu, kad pokalbis vyksta pilnomis apsukomis, temos nuolat keičiasi nuo sporto ir, žinoma, politikos, iki orų, kelionių ir automobilių. Toks pokalbis, kaip mieste draugą sutikus. Keista, tačiau per visą pokalbį nei kartą nepasijutau nepatogiai, nepagalvojau ir apie laukiančius tyrimus ir apie dienos nuovargį. Po darbo lipdamas į automobilį jaučiausi gerokai labiau pavargęs nei baigiantis 40-tai pokalbio minutei, kai tiesiog stovėjau klinikos automobilių aikštelėje. Mano nuomone, pokalbis galėtų tęstis ir dar ilgiau, tačiau pašnekovas man ramiai primena, kad už 10 minučių prasidės Europos futbolo čempionato varžybos. Mano transas tarsi pasibaigia ir tik tą akimirką suprantu, kad jau praėjo 50 minučių pokalbio, kurio bandžiau išvengti. Pašnekovas dar spėja pasidalinti keliais patarimais dėl sveikatos, o tada taria iki kitos savaitės.

Pokalbiui nutrūkus, sėdžiu automobilyje ir jaučiuosi nusimetęs kažkokį akmenį nuo pečių. Saulės spinduliai per langą gražiau šviečia ir šildo, žalias medis prie automobilio atrodo gerokai žalesnis, o dienos vargai atrodo tokie tolimi. Vienas iš  „Sidabrinės linijos“ naudojamų šūkių sako – „Pokalbis, kaip ranka nuims“, tik nesitikėjau, kad ne tik senjorui, tačiau ir man.