„Sidabrinės linijos“ pokalbiais besimėgaujanti senjorė: reikia plėsti akiratį ir dalytis gerumu aa+

81-erių Danutė Gromneckienė Rugsėjo 1-osios laukia rimtai susimąsčiusi – laikas apsispręsti, ar pratęsti mokytojavimą Karalienės Mortos mokykloje. Visus praėjusius metus kartą per savaitę „Sidabrinės linijos“  savanoris Jonas Tamulis ją įtraukdavo į savo pamoką, kur buvusi tikybos mokytoja telefonu vaikams kalbėdavo apie, kaip pati vadina, praktinę teologiją.

„Noriu, kad jaunimas suvoktų Dievo buvimą, laikytųsi dešimties Dievo įsakymų“, – aiškina Danutė. Bet sveikatos nedaugėja, o kalbėjimasis su vaikais reikalauja nemenkų energijos resursų.

Visai kas kita bendravimas su dar viena „Sidabrinės linijos“ savanore – Renata Valatkiene, poete slapyvardžiu Varnelė Baltoji, su kuria randa galimybę pasikalbėti net tuo atveju, jei įprastą „Sidabrinės linijos“ paskirto pokalbio dieną Danutė jaučiasi prasčiau. „Renata mane ir aplankė, apsidovanojom viena kitą“, – pasakoja kaunietė senjorė. Jau pamiršti pirmieji pokalbiai, kai jautėsi, prisipažįsta, kiek susikausčiusi. Didžiuojasi ir tuo, kad Renata atmetė jos siūlymą – „jau gal pasirink jaunesnę pašnekovę“.

„Svarbu, kad sutaptų vertybės, požiūris į gyvenimą – tas pasimato iš pirmųjų pašnekesių. Norisi netrikdyti nei pašnekovo vidaus, nei savo, – sako Danutė. – Žinot, tas naujas žmogus kartais gali tapti artimesnis nei giminės, kurie kartais gali ir kokio išskaičiavimo žiūrėti...“

„Labai laukiu kiekvieno mūsų pokalbio, – atitaria ir savanorė Renata. – Aš semiuosi išminties iš Danutės, ji iš manęs gauna jaunatviško optimizmo, gyvumo, nuoširdumo. Danutė anksčiau rašė eilėraščius, aš juos rašau ir dabar. Atradom ir daugiau bendrumų, mums lengva kalbėtis, niekad nepritrūksta nei žodžių, nei temų“. 

Danutė dalijasi lengvai ir mielai. Iš Klaipėdos vis paskambina sūnus, nepamiršta Danutės pirmosios jai priskirtos „Sidabrinės linijos“ savanorės Gabrielės mama. Gabrielė išvyko į Japoniją, o jos mama Danutei vis perduoda linkėjimų ir papasakoja, kaip sekėsi dukrai.

Senjorė draugauja ir su buvusia kolege iš mokyklos (iš viso mokytojavimui atiduoti 47 metai), su kuria gali pasikalbėti ir apie ligas, ir anūkus. Danutės atminty ir darbai Maltos ordine, ir patirtis su bendraminte Kaune prie Šv. Antano parapijos kadais įsteigtame Vaikų dienos centre. Vaikai ten sulaukdavo ne tik dėmesio, bet ir duonos, pačios Danutės krepšiais parvelkamos iš paramą teikusių kepyklų.  

Kaip žmogus, turintis ne vieną socialinį kontaktą, dar sumanė ieškoti draugystės pokalbių „Sidabrinėje linijoje“? „Kažkas iš pažįstamų pasakė, kad „Sidabrinėje linijoje“ galima susirasti labai puikių žmonių pabendravimui. O juk reikia plėsti akiratį. Ypač po kovido daug vienišų, užsidariusių vyresnių žmonių“, – turi atsakymą Danutė.

Ir dabar jau svarbiausia. „Mes atėję į pasaulį padėti vieni kitiems. Ne visiems susiklosto iki senatvės turėti artimųjų, pati netekau trijų seserų ir brolio. Tad gerumu reikia dalintis. Taip ir parašykite“, – darkart užtvirtina Danutė.  

Jei ir jūs norite dalytis gerumu, pasirinkite priimtiniausią formą – savanorystę ar finansinę paramą. 

„Sidabrinės linijos“ vykdomas pilietinės galios auginimo, skatinant socialinį aktyvumą ir savanorystę projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Lietuvoje lėšomis, programos dalis.