18-os vaikų mama randa laiko ir savanorystei – kas savaitę skambučiu pradžiugina senjorę aa+

Antradienis yra ta diena, kai Zarasuose gyvenanti 18-os vaikų mama ir pokalbių senjorams „Sidabrinės linijos“ savanorė Eglė Vaitkevičienė kalbasi su savo 76-erių drauge Aldona. Kartais atvirai iki pat širdies gelmių. Apie ką? Apie gyvenimą.

Viename interviu pasakodama apie savo kaip mamos ir globėjos patirtį Eglė pripažino, kad į šeimą arba, kaip ji pati sako, į gentį priimant naują žmogų kasmet lydi jaudulys, nes ji puikiai žino – vaikų auginimas toli gražu nėra tik jų fizinių poreikių patenkinimas ir priežiūra.

„Man tai pažadas žmogui, kad jis įleis šaknis mūsų namuose ir gyvenime, kad jausis turįs šeimą, bus priimtas besąlygiškai su savo istorija, patirtimis ir elgesiu“, – interviu tuomet sakė E. Vaitkevičienė.  

Toks priėmimas, įsitikinusi „Sidabrinės linijos“ savanorė, reikalingas ir senoliams, tačiau jo Lietuvoje vis dar stinga. Su E. Vaitkevičiene pakalbėjome apie jos meilę žmonėms, požiūrį į senatvę ir situacijas, kuriose ji renkasi ne bambėti, o daryti.

Savanorystė – ne pasiaukojimas, o dovana

Į „Sidabrinės linijos“ savanorių gretas E. Vaitkevičienė prisijungė po to, kai numirė Zarasuose jos slaugyta vieniša senolė, su kuria buvo labai susibičiuliavusi, ir po senolės mirties atsivėrė tuštuma. Savanorystė telefonu pasirodė labai patogi ir įmanoma net ir gana užimtam žmogui.

Paklausta, kaip jos, 18-os vaikų mamos gyvenime, apskritai atsirado senatvės ir vienatvės temos, E. Vaitkevičienė atsako aiškiai: „Man tiesiog patinka žmonės. Visokie – maži, paaugę, keisti, įdomūs, pagyvenę, sudėtingi, panašūs į mane ir mąstantys kitaip nei aš. Man patinka su jais kalbėtis, rūpintis, dalintis, domėtis, kuo jie gyvena. Tarp žmonių aš jaučiuosi puikiai. Ir skauda žinant, kad kažkas jaučiasi vienišas. Todėl esu „Sidabrinėje linijoje“, todėl globoju ir vaikus.“

Gyvenime E. Vaitkevičienė sako besivadovaujanti principu, kad pasaulį aplink save kuriame patys ir gauname tik tai, ką atiduodame.

„Renkuosi gyventi visuomenėje, kur žmonės yra pagarbūs ir rūpestingi vieni kitiems. Ne bambu matydama neteisybę, o kažką darau, kad jos būtų mažiau“, – mintimis dalijasi „Sidabrinės linijos“ savanorė. Sako norinti miegoti ramiai, žinodama, kad padarė viską, ką galėjo, kad bent vieno žmogaus gyvenimas būtų šviesesnis. Savanorystės E. Vaitkevičienė nelaiko nei prievole, nei pasiaukojimu. Priešingai, sako ji: kurti santykį ir gauti šiltą atgalinį ryšį yra dovana. „Aš daugelio dalykų gyvenime negaliu. Bet daug ir galiu. Todėl darau tai, ką gebu, kas man atrodo teisinga“, – aiškina savanorė. 

„Aš daugelio dalykų gyvenime negaliu. Bet daug ir galiu. Todėl darau tai, ką gebu, kas man atrodo teisinga“, – aiškina savanorė. 

Gera būti išklausančiu žmogumi

E. Vaitkevičienė „Sidabrinėje linijoje“ jau dvejus metus kalba su ta pačia telefonine drauge Aldona. Linija moteris visada sujungia antradieniais, kartais jos kalbasi po valandą, kartais – po pusantros.

„Dalinamės gyvenimais“, – šypsosi E. Vaitkevičienė. Senolė dažnai kalba daugiau, nes poreikis pasidalyti yra didesnis, o galimybės išsipasakoti kasdieniame gyvenime – mažesnės.

„Retsykiais pasako „tu šiandien tokia tyli“, bet, vos pabandau įsiterpti, pasipila žodžiai ir pasakojimai“, – kad gali būti išklausančiu žmogumi, džiaugiasi 18-os vaikų mama. Ji žino, kad pašnekovė per savaitę jos labai pasiilgsta, ir tai yra didžiausias įvertinimas.

Kiekvienas pokalbis su Aldona E. Vaitkevičienei yra savotiškas tiltas į senus laikus. Ir tai pačiai Eglei tapo labai aiškiu atsakymu, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės vis dar retai džiaugiasi gyvenimu.

„Kalbame apie pasikeitusį pasaulį, apie sunkią praeities būtį ir buitį, ir tai dar labiau padeda suprasti, kodėl dauguma mūsų senolių vis dar nedrįsta švęsti gyvenimo, kai tampa laisvi nuo darbų, įsipareigojimų ir vaikų auginimo. Jie tiesiog pavargę. O mes badome pirštu, kad – štai, užsienyje tai senukai keliauja po pasaulį, pusryčiauja kavinėse ir lepinasi. Manau, turėtume švelniai išvesti savo garbaus amžiaus draugus iš jausmo „aš jau savo nugyvenau“ į „švęsk kiekvieną dieną“, – siūlo Eglė.

„Manau, turėtume švelniai išvesti savo garbaus amžiaus draugus iš jausmo „aš jau savo nugyvenau“ į „švęsk kiekvieną dieną“, – siūlo Eglė.

Rinktis gyvenimą

Nors šiandieniame socialinių tinklų ir gražių nuotraukų pasaulyje kartais gali atrodyti, kad senatvei mūsų gyvenimuose lieka vis mažiau vietos, pati E. Vaitkevičienė nuo šios temos nebėga.

Paklausta, ar kada galvojo, ką pati veiks būdama 80-ies, savanorė juokiasi: „Panašu, kad turėsiu 60 anūkų, ir žadu būti atsipūtusia močiute, todėl namų avilys kažin ar nustos dūgzti.“

„Jei rimtai, tai daug investuoju į ateities save – domiuosi naujais dalykais, nuolat mokausi, sportuoju, sveikai maitinuosi, visur ieškau tik pozityvo ir kuriu daug šviesių santykių apie save. Kiek leis sveikata – lėksiu ir gersiu gyvenimą pilnom saujom. Kai pasodins į supamą krėslą – parašysiu knygą. Mano mama 70-ies. Ji sportuoja, šoka, lanko Trečiojo amžiaus universitetą, organizuoja žygius ir buria žygeivių bendruomenę. Turiu iš ko mokytis, kad gyvena tie, kurie renkasi gyventi“, – patikina E. Vaitkevičienė.

„Sidabrinės linijos“ vykdomas pilietinės galios auginimo, skatinant socialinį aktyvumą ir savanorystę projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Lietuvoje lėšomis, programos dalis.