Savanorių patirtys: duoti ir netikėtai pačiai sau – gauti aa+

Viena iš „Sidabrinės linijos“ komandos kasdienių veiklų – ne tik priimti senolių ir būsimųjų savanorių skambučius, padėti jiems susiderinti pokalbių laiką, bet ir kasdien klausti jau esamų savanorių, kaip jiems sekasi, kuo gyvena, kaip jaučiasi. Šios dienos pokalbis – su Ieva Badaukyte, kuri „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauja jau beveik metai. Ievos pašnekovė Liuda liepos 3-ąją šventė 90-ies metų sukaktį, bet, anot Ievos, amžius nieko nereiškia – pokalbiai su šia senole visada kupini šviesos.

Kelias į savanorystę

Paklausta, kodėl nusprendė savanoriauti būtent „Sidabrinėje linijoje“, Ieva prisipažįsta, kad svarstė ir kitus variantus. Trumpalaikiuose savanorystės projektuose ji dalyvavo ne kartą, bet įsipareigoti ilgalaikiam savanoriavimui  – tam tikras iššūkis, ypač, kai dirbi intensyvų darbą, dažnai prasitęsiantį ir po darbo valandų. Ieva neslepia, kad sprendimą ryžtis savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“ pirmiausia lėmė patogumas – gera gali daryti tiesiog iš namų ar net eidamas pasivaikščioti. Antra, Ievos aplinkoje maža senyvo amžiaus žmonių, todėl ji jautė tam tikrą ryšio su jais trūkumą, tad pokalbiai su Liuda „Sidabrinėje linijoje“ – puikus būdas pajusti kartų bendravimo džiaugsmą. 

„Išties, net negaliu vadinti šios veiklos savanoryste ar darbu, nes gera yra ir man pačiai – pati labai daug gaunu“, – sako Ieva. 

Būti dėmesinga klausytoja

Į klausimą, kuri daugiau kalba –  ji ar pašnekovė – Ieva atsako šypsodamasi: „Žinoma, Liuda. Bet viskas gerai. Eidama savanoriauti žinojau, kad senyvo amžiaus žmonėms reikia išsikalbėti, ir tai normalu.“ Liudos pasakojimai Ievai tikrai nenusibosta, nors savanorė vėl šypsosi: „Būna, žinoma, jog istorijos kartojasi, ir ne vieną kartą. Bet juk ir tai normalu“. Senolė dažnai pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę, karo laiką. Anot Ievos, istorijos iš karo laikotarpio jai buvusios įdomios, bet tolimos abstrakcijos. Dabar, karui visai šalia mūsų vėl tapus realybe, Liudos pasakojimai padeda geriau suvokti ir šiandieninę situaciją. Paklausta, apie ką kalbėjosi su Liuda šio pokalbio išvakarėse – su senole jos kalbasi pirmadienio vakarais, po Ievos dienos darbų – ši vėl nusišypso: ,,Apie gėles. Matyt, dėl to, kad dabar toks metų laikas. Liuda labai jas mėgsta“.

Telefonu – ir partizanų dainos

Ievos pokalbiai su Liuda ne kartą baigiasi ir dainomis. Pasak Ievos, jos pašnekovės labai gražus balsas, puiki klausa, senolė yra dainavusi ir chore. Kartais dainoms jos skiria net penkiolika pokalbio minučių. Nors Liuda ir turi dainų knygą, dažniausiai dainuoja iš atminties. Populiariausios kraitėje – partizanų dainos. Ieva sako, kad jai be galo patinka klausyti senolės dainų, pati jos klausianti, ką ši norinti padainuoti šiandien. 

Padėti pasiryžti

Paklausta, kas, jos nuomone, paskatintų senolius aktyviau kreiptis į „Sidabrinę liniją“, Ieva svarsto, kad į ją skambinama dėl įvairių priežasčių: vieniems vieniša; kiti, nors ir turi dideles šeimas, pasiilgsta ilgų nuoširdžių pokalbių.

Pati savanorė įsitikinusi, kad senolių, kurie atrastų bendravimo džiaugsmą, būtų dar daugiau, jei jiems pirmuosius žingsnius padėtų žengti jų artimieji.

Juk dažnai senoliai ne tik sunkiau susigaudo technologijose, bet ir turi tam tikrų baimių būti atstumti, nesuprasti. Ievos pašnekovei Liudai pradėti pokalbius „Sidabrinėje linijoje“ padėjo anūkė. 

Liudai, vis klausiančiai, ar šie pokalbiai – Ievos darbas, savanorė labai taikliai paaiškino, kad daro tai dėl to, kad nori pati. Pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ – toks pats romantiškas procesas kaip ir kažkada buvę populiarūs laiškai su susirašinėjimo draugais, kurių nesi matęs, ir apie kuriuos sužinai tiek, kiek jie tau atsiveria. Tik pokalbiai telefonu „Sidabrinėje linijoje“ – modernesnė, patogesnė, dar labiau suartinanti laiškų versija. 
 

„Sidabrinės linijos“ vykdomas pilietinės galios auginimo, skatinant socialinį aktyvumą ir savanorystę projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Lietuvoje lėšomis, programos dalis.