„Sidabrinės linijos“ pašnekovė lietuvių kalbos moko savo protėvių dvaro sodyboje priglaustą ukrainiečių šeimą aa+

„Dirbau ilgai, dar ir būdama pensijoje. Kai pagaliau ryžausi atsisakyti, pasijutau niekam nebereikalinga, vieniša, sutrikusi, liūdna. Kartą buvęs bendradarbis atvažiavęs aplankyti atvežė „Sidabrinės linijos“ brošiūrą. Po kelių dienų paskaičiau ir paskambinau. Man surado pašnekovę, ponią Rūtą, su kuria visą šį laiką kalbamės,“ – savo istorijos „Sidabrinėje linijoje“ pradžią trumpai pristato senjorė Alvilina iš Raguvėlės.

Kiekvieną savaitę sutartu laiku ji laukia skambučio, atvirų, nuoširdžių pokalbių, kai gali ir pajuokauti, ir pasiguosti, ir padejuoti, ir pasidalinti mintimis, išgyvenimais... Nors amžiaus skirtumas tarp ponios Alinos (taip ją vadina artimieji) ir jos pašnekovės Rūtos yra didelis, užmegztas ryšys vis stiprėja. Alina džiaugiasi, kad Rūta buvo ją ir aplankiusi, kad buvo smagu pamatyti jos mažą, vos vaikščioti išmokusį sūnelį. 

Vasarį visą pasaulį šokiravo karas Ukrainoje. Poniai Alvilinai šie išgyvenimai dar stipriau sugėlė širdį, nes istoriniai įvykiai labai susiję ir su kelis amžius siekiančia šeimos istorija. Ji – kilmingos didikų Komarų šeimos palikuonė. XVIII amžiuje jos protėviai, gyvenę dabartinės Ukrainos teritorijoje, dėl tuo metu vykusių karų buvo priversti pasitraukti ir įsikurti Lietuvoje. Nuostabaus klasicizmo, romantizmo epochos Raguvėlės dvaras Anykščių ir Panevėžio rajone – šeimos palikimas. O šiandien viename iš dvaro pastatų esančiame Alvilinos bute jau trečią mėnesį gyvena ukrainiečių šeima.

Po netikėtos ligos vos praeitų metų rudenį palaidojusi dukterį, išgyvendama skausmingą netektį, Alina žvelgia į priekį. Šiuo metu 85-us gyvenimo metus skaičiuojanti senjorė gyvena Biržų rajone pas sūnų. Džiaugiasi, kad yra globojama, kad vaikai ir anūkai apgaubę rūpesčiu. Moteris pasakoja, kad vienam iš anūkų, dirbančių didelėje tarptautinėje bendrovėje, kovo mėnesį prasitarus apie iš bene labiausiai nuo Rusijos agresijos nukentėjusio Ukrainos Mariupolio miesto atvykusią jauną moterį su močiute, dviem savo ir dar vienu brolio vaikučiu, net nesvarstydama atvėrė savo namų duris.

„Jiems labai sunku – nei pinigų, nei daiktų, o tai, ką patyrė Mariupolyje, kai miestas buvo užblokuotas, kai iš jo neišleido civilių, kai per dieną kareiviai visai šeimai atnešdavo tik stiklinę ryžių, net sunku suvokti, kad šiais laikais taip galėtų būti...“ – su ašaromis akyse sako Alvilina. Todėl visa šeima ir padėjo kuo galėjo. Pati Alvilina pirmąsias dvi savaites praleido kartu su ukrainiečiais. Bendravo, klausėsi, pradėjo mokyti juos lietuvių kalbos. 

„Ačiū, prašau, labas rytas, koks tavo vardas...“ – pirmas pamokas prisimena senjorė ir džiaugiasi, kad su gana sunkios sveikatos, nors ir už ją geru dešimtmečiu jaunesne Liuba užmezgė gražų ryšį, o mažieji ukrainiečiai (4, 10 ir 11 m. amžiaus) sparčiai tobulėja bendraudami. „Vaikams lengviau – jei nežino lietuviškai, pasako angliškai. Dabar visi iš kompiuterių šią kalbą moka. O mes su Liuba kalbamės rusiškai – jaunimui su šia kalba jau sunkiau,“ – šypsosi Alina. Pasak jos, priglaustiems karo pabėgėliams jau apsipratus Lietuvoje, dabar dažniau bendrauja telefonu, skuba padėti, jei pritrūksta kokių daiktų. Gimtadienius gegužę šventusiems mažiesiems svečiams jos anūkas su žmona padovanojo dviračius, tad vaikai gali daugiau laiko praleisti lauke, pasivažinėti Raguvėlės dvaro apylinkėse.