Pirmojo pokalbio „Sidabrinėje linijoje“ įspūdžiai – stereotipus apie senatvę kuriame patys aa+

Laukdama pirmojo pokalbio su „Sidabrinės linijos“ pašnekovu galvoje kūriau istorijas ir jau jaučiausi tokia truputį tarsi pasaulį gelbėjanti didvyrė. 

Pokalbio metu paaiškėjo, kad didvyrė yra mano pašnekovė.
Ir visi išankstiniai stereotipai griuvo per pusvalandį. 

Galvojau, kad ji bus vieniša.
Ji turi gausią šeimą.

Galvojau, kad bus nelaiminga.
Pokalbyje skambėjo džiugesio varpeliai, ir net kalbant apie liūdnus dalykus tas liūdesys buvo giedras ir ramus. Ji nuoširdžiai piktinasi tik vienu – „Kodėl kai kurie netikintys šmeižia mano tikėjimą? Nenori – netikėk, bet kam šmeižti?“ Ir negaliu nepritarti.

Galvojau, kad varganai gyvens ir skųsis dėl mažos pensijos.
Jau žinau, kiek gauna pensijos (čia tokia keistenybė, nepažįstamam žmogui pasisakyti, kiek gauni), kad gyvena puikiai, visko užtenka ir nieko netrūksta.

Galvojau, kad neturi ką veikti per dienas.
Jos darbotvarkė suplanuota mėnesiui į priekį (ir tai nėra vizitai pas gydytojus).

Galvojau, kad kalbės tik apie praeitį.
Ji pasakojo apie tai, ko planuoja mokytis (tiesa, pripažino, kad nesigaus labai greitai išmokti – nes jau virš 80, tai viskas lėčiau)

Galvojau, kad bus sunku atsisveikinti, ir vos tik baigus pokalbį ji lauks kito mano skambučio.
Pokalbį nutraukė ji pati, nes pas ją atėjo netikėti svečiai. Ir kažkaip gaunasi, kad kito skambučio laukiu aš.