Savanorystė – norintiems išmokti naujų dalykų ir griauti su(si)kurtus mitus aa+

Savanorystė. Su kuo dera šis kulinarinis šedevras ir kada jis valgomas: pusryčiams, pietums ar vakarienei? O gal tik esant ypatingai progai išdrįstame jo paskanauti? Būtume teisūs savanorystę Lietuvoje prilygindami „egzotiniam“ patiekalui, kuris dar ieško savo mylėtojų, nes savanoriškoje veikloje vis dar dalyvauja mažiau nei penktadalis mūsų šalies gyventojų. Savanorystės veiklų ir patirčių įvairovė tokia pat spalvinga kaip ir ją supantys mitai.

Tad pasikalbėkime apie savanoriškos veiklos „ingredientus“ ir žvilgtelėkime į unikalias „Sidabrinės linijos“ savanorių istorijas. Kiekviena spalvinga savaip – ir keliais, atvedusiais į savanorišką veiklą, ir patirtimis, griaunančiomis mitus apie savanorystę.

„Savanoriška veikla – tai kažkas, kas skirta jaunimui, yra neapmokama ir laikina“. „Aš dirbu viršvalandžius, vadinasi, aš – savanoris!“ Šie ir panašūs mitai daro „meškos paslaugą“ – skamba paprastai ir įtaigiai, lengvai „prilimpa“. Tarsi piktos širšės prie bičių kruopščiai sunešto medaus. Absoliuti tiesa yra tai, kad savanoriauti Lietuvoje gali visi asmenys nuo 14 m., o viršutinė riba „iki...“ yra neapibrėžta, vadinasi, savanoriauti gali ir visi vidutinio bei vyresnio amžiaus asmenys. Vienas pagrindinių savanoriškos veiklos principų yra neatlygintinai teikiama nauda visuomenei savanorišką veiklą atliekant pelno nesiekiančioje organizacijoje. Taigi viršvalandžiai darbovietėje, jei tokius dirbate, deja, nėra savanoriška veikla. Esame labai pilietiška tauta ir gebame susitelkti ištikus nelaimei – karantino laikotarpiu Lietuvoje į trumpalaikę savanorystę įsitraukė keliolika tūkstančių žmonių, tačiau tiesa ir tai, jog COVID-19 bangoms po truputį slūgstant, didelė dalis „naujųjų savanorių“ sugrįžo į savo įprastas gyvenimo rutinas ir apleido savanorystę.

Savanoriaudamas žmogus dovanoja savo laiką bei energiją, tačiau dovanas gauna ir sau – mokosi naujų įgūdžių, įgyja naujų patirčių, pažįsta save netikėtose situacijose bei suranda atsakymus į klausimus apie gyvenimo prasmę. Savanoriškos veiklos įvairovė margesnė už pasaulį, tad belieka „nepasiklysti“ ir pasirinkti artimiausią širdžiai sritį bei organizaciją. Kas geriau, jei ne paties „išgyventa“ savanorystės patirtis gali padėti sugriauti su(si)kurtus mitus ir dvejones? Dviejų „Sidabrinės linijos“ savanorių – Daivos (58 m.) ir Jelenos (32 m.) – istorijų keliais kviečiame į pirmąjį pasimatymą su mitais apie savanorystę bei nuo jų išlaisvinusiomis patirtimis.

Atradimai savanorystėje – apie kitus ir save

M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo projektas „Sidabrinė linija“ vyresnio amžiaus žmonėms dovanoja draugystės pokalbius, teikia emocinę bei informacinę pagalbą telefonu. „2022 m. pradžioje mūsų savanorių buvo jau daugiau nei 620, ir šis skaičius nuolat auga. Dažnas besidomintis savanoryste „Sidabrinėje linijoje“ klausia: „Kuriame mieste galiu savanoriauti? Kiek laiko turėsiu skirti savanorystei? Su kokiais žmonėmis ir kokia kalba kalbėsiuosi?“

Gera žinia – savanoriška veikla „Sidabrinėje linijoje“ labai lanksti bet kurio žmogaus gyvenimo būdui: kad ir kuriame mieste ar kaimelyje begyventum, svarbu turėti telefoną... ir atjautą senoliams. Fondas kartu su rėmėjais rūpinasi nemokamais pokalbiais, senolio ir savanorio „suporavimu“ pagal turimus pomėgius, patirtis ar lūkesčius, taip pat mokymais ir emocine pagalba ne tik senoliams, bet ir savanoriams.

Vieninteliai įsipareigojimai, kurių prašome savanorio laikytis – pokalbių reguliarumas, empatija vyresnio amžiaus žmonėms bei noras įsipareigoti bent vienerių metų savanorystės laikotarpiui. Šių reikalavimų pagrindas – mūsų senolių emociniai ir psichologiniai poreikiai. Senoliai į „Sidabrinę liniją“ „ateina“ gelbėdamiesi nuo vienatvės ir tikėdamiesi surasti artimą pokalbių draugą, tad mes tikimės, jog savanoriai atlieps šiuos lūkesčius,“ – savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ bei organizacijos keliamus reikalavimus savanoriams apibūdino savanorių koordinatorė Ieva Čerbulėnienė.

O koks savanorystės duonos skonis „Sidabrinėje linijoje“? Geriausiai apie tai gali papasakoti patys savanoriai. Daiva, „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti beveik vienerius metus, su savo pašnekove Augustina kalbasi kartą per savaitę po 1 valandą arba ilgiau. „Mes randame vis naujų temų, pokalbiai „rutuliojasi“ visiškai natūraliai. Iki „Sidabrinės linijos“ 11 metų savanoriavau „Maltos ordine“, „Tremtinių namuose“, savo parapijos vykdomoje „Artumo programoje“. Čia bendravimas su senoliais vyko tik gyvai. COVID-19 pandemija „apkarpė“ kontaktines veiklas, mano lankyti senoliai iškeliavo į amžinybę, tad savanoriškos veiklos teko ieškotis kitur. Radusi informaciją apie „Sidabrinę liniją“ maloniai nustebau – pasirodo, savanoriauti galiu net neišeidama iš namų! Iki tol stereotipiškai įsivaizdavau, jog savanorystė galima tik susitinkant su žmonėmis „akis į akį,“ – apie kitokios savanorystės būdo atradimo džiaugsmą pasakojo Daiva.

Tačiau pirminį džiaugsmą netruko pakeisti abejonė ir užklupęs klaidingas įsivaizdavimas, kuris Daivos vos neatbaidė nuo savanorystės „Sidabrinėje linijoje“.

„Iš pradžių galvojau, jog neįveiksiu telefoninių pokalbių baimės. Kaip sukurti ryšį su brandesnio amžiaus žmogumi, kai nematai jo kūno kalbos ir emocijų? Maniau, jog nemokėsiu tvarkytis šiose situacijose ir nebus kas pataria. Tačiau pasitikėjimo ir žinių, ką ir kaip daryti, suteikė įvadiniai mokymai, teminės konsultacijos bei „Sidabrinės linijos“ darbuotojų savanoriams teikiamas atgalinis ryšys. Kiekvienas, norintis eiti savanorystės keliu „Sidabrinėje linijoje“, apdovanojamas gausiu „praktinių įrankių“ arsenalu, tad neverta nuogąstauti pirma laiko ir galvoti, kad būsiu paliktas likimo valiai,“ – apie savo dvejones bei jų įveikimą papasakojo Daiva.

„Sidabrinės linijos“ savanorė pastebi ir klaidinančius socialinius stereotipus apie žmones ar bendruomenes – jie didina socialinį atstumą ir pakiša koją bendruomeniškam susitelkimui: „Mūsų visuomenėje be didelio susižavėjimo žiūrima į veiklas, kuriose dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės. Neva jie pikti ir dažniausiai kalbantys tik apie sveikatos problemas. Per visus 12 metų, kuriuos paskyriau savanorystei vyresnio amžiaus žmonėms, neteko sutikti pikto žmogaus,“ – baigiame pokalbį su Daiva apie jos ilgametę patirtį bendraujant su senoliais, paneigiančią nepagrįstus stereotipus apie savanorystę ir vyresnio amžiaus žmones.

Jei alksti ryšio su žmonėmis – savanoriauk nors ir keliose organizacijose

Ar teko girdėti dar vieną mitą apie savanorystę – neva, savanoriauti galima tik vienoje organizacijoje? Jelena, „Sidabrinės linijos“ savanorė, savo pavyzdžiu paneigia šį teiginį. „Savanoriauti pradėjau po antrojo bakalauro studijų kurso VšĮ „Teisinės pagalbos centre“. Galimybę padėti asmenims, kuriems reikalinga pirminė teisinė pagalba, aš mačiau kaip prasmingą, reikalingą ir naudingą veiklą. Be konkrečios teisinės pagalbos besikreipiantiems asmenims buvo reikalingas supratimas ir psichologinis palaikymas. Teko pažinti ir emociškai sudėtingas asmenines žmonių istorijas“, – savanoriškos veiklos pradžią prisimena Jelena.

Jelena keletą metų gyveno ir dirbo Belgijoje. Profesine prasme šis laikotarpis buvo aktyvus ir įdomus, tačiau ilgainiui, prisipažįsta ji, vieno dalyko pradėjo itin trūkti.

„Grįžusi į Lietuvą supratau, jog ilgiuosi bendravimo su vyresnės kartos žmonėmis. Mes su močiute ir jos bendraamžėmis buvome labai artimos, pokalbiai su jomis būdavo turiningi. Grįžusi 2019 m. į Lietuvą sužinojau apie „Sidabrinę liniją“ ir pradėjau savanoriauti. Senolė, su kuria bendrauju, – labai šilta ir pozityvi asmenybė, geba ir moko kitus džiaugtis kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Labai džiaugiuosi mūsų ryšiu ir tikiu, jog jis yra abipusis“, – pasakoja Jelena.

Vilnietė savo laiką ir energiją skiria ne tik „Sidabrinės linijos“ senoliams. 2021 m. kovą ji prisijungė prie Vilniaus muziejaus bendruomenės gidės-savanorės „pareigose“. Šiais metais ji tapo ir „LT Big Brother“ mentore. Pasiteiravus, kas jauną moterį motyvuoja užsiimti keliomis savanoriškomis veiklomis skirtingose organizacijose, Jelena sako: „Po ilgai užsitęsusio karantino man itin trūko gyvo bendravimo. Vilniaus muziejaus aplinkoje siekiau sužinoti daugiau apie miesto istoriją ir kultūrą. Juk paskui tomis žiniomis taip gera dalintis! Mentoriaudama galiu dalintis profesinėmis žiniomis su jaunais žmonėmis. O turėdama įvairiapusę patirtį ir įspūdžius dar geriau suprantu savo pašnekovę iš „Sidabrinės linijos“.

Mitų sąrašą apie savanorišką veiklą galima būtų pildyti tarsi ilgą nesibaigiantį restorano valgiaraštį: „Gal aš per senas savanorystei? Jei jaunystėje nepabandžiau, tai dabar jau į savanorystės traukinį neįšoksiu? Ką mano šeima ir draugai pasakys, jei sužinos, kad laiką skiriu ne jiems, darbui ar pomėgiams, bet neapmokamai veiklai? Duosiu, duosiu, o ką gausiu mainais?...“ Kiekvieno savanorio istorijoje apstu unikalių nutikimų ir patirčių, kurios liudija apie iššūkius ir asmeninius atradimus, paneigiančius mitus apie savanorystę! Savanoriška veikla žavi savo įvairiapusiškumu: sudaro galimybę prisidėti prie visuomenės ir bendruomenių gerovės kūrimo, skatina asmeninę saviraišką ir sudaro galimybes išmokti naujų dalykų. Tik paragavus kulinarinio šedevro ar egzotinio patiekalo, galima patirti jo tikrąjį skonį, kuris lyg ranka nubrauks girdėtas nuomones, kurtas legendas ir mitus apie jį. Tad ir savanorystės geriausia pačiam atsikąsti ir išjausti, kokia forma, kuriuo gyvenimo metu ir kokioje draugijoje šios veiklos labiausiai alkstama.