„Save mylėk, kitam padėk ir nepavydėk“: pašnekesys apie pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms aa+

Lietuvoje paskelbus karantiną, socialinius tinklus užplūdo kvietimai jungtis prie įvairių savanorysčių, skirtų tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Mano laimei, dar prieš man užsiblokuojant feisbuko sienos įrašus nuo nepakeliamo kiekio „svarbiausios“ informacijos, suspėjau perskaityti kelis draugų įrašus jau apie pačias savanorysčių patirtis. Akys užkliuvo už dviejų įrašų – abu buvo apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“, kuri skirta vienišumą, atskirtį, bendravimo trūkumą patiriantiems vyresnio amžiaus žmonėms. Istorijų nuotrupos mane sudomino ir norėjosi išgirsti daugiau, kaip šiuo laikotarpiu jie gyvena, turintys bene mažiausiai judėjimo laisvės, o ir kaip patiems savanoriams sekasi megzti naujas pažintis su vyresne karta, tad ilgai nelaukusi nutariau pakalbinti užmatytų istorijų autores – dvi Lukas. Luka Galinytė – mano vaikystės stovyklų vadovė Berčiūnuose, juvelyrė, o Aistė Luka Matukaitė – geriausia draugė, po studijų metimo įsidarbinusi kepyklėlėje ir besiruošianti naujoms studijoms.

Kas paskatino šiuo metu imtis savanoriškos veiklos ir bendrauti telefonu su vyresnio amžiaus žmonėmis?

Aistė Luka: Apie „Sidabrinę liniją“ išgirdau pamačiusi reklamą dar prieš karantiną. Anksčiau nemėgdavau bendrauti su vyresniais žmonėmis – kai pamatydavau, kad jie vieniši, jiems sunku, būdavo sunku būti kantriai. Paskui požiūris pasikeitė, matyt, dėl savo pačios pagerėjusio santykio su seneliu, kurį jau vieną teturiu. Taip pat žiemą, grįžus po kelionių svetur, man gimė mintis, kad reikėtų atšilus orams važinėti po Lietuvos kaimus ir klausytis vyresnio amžiaus žmonių istorijų apie Lietuvą. Man Lietuva yra tai, kas ateina iš senosios kartos istorijų, tradicijų, iš kaimo, iš gamtos. Tad prasidėjus karantinui, kai jau antrąkart pamačiau reklamą, man viskas taip susisiejo, kad nutariau savanoriauti.

Luka: Paskatino prasidėjęs karantinas. Turiu daug draugų gydytojų, o atrodo, kad ir visi kiti dabar ypač stengiasi padėti vieni kitiems. Mano darbas tokiu laikotarpiu atrodo kiek beprasmis – dabar niekam nerūpi pasipuošti, užsakymų sumažėjo, todėl pagalvojau, kad ir aš galiu savo laiką išnaudoti padėdama kitiems. Taigi užsiregistravau į visas savanorystės linijas, kurios tuo metu ieškojo žmonių. Atrašė trys: „Raudonasis kryžius“, „Maisto bankas“ ir „Sidabrinė linija“. Visose ir pradėjau savanoriauti. O apie „Sidabrinę liniją“ jau seniai žinojau, nes mano draugai buvo vieni iš pirmųjų, kurie prieš kelerius metus pradėjo ten savanoriauti. Pamenu, kai savaitgaliais susitikdavome, jie vis pasitraukdavo į šalį, sakydami: „Atsiprašau, man dabar pokalbis su seneliu.“

Visą Godos Kotrynos Užpelkytės pokalbį su mūsų savanorėmis skaitykite žurnalo „Ateitis“ interneto svetainėje ateitieszurnalas.lt.