Savanoriaudama „Sidabrinėje linijoje“ prisidedu prie visuomenės gerovės aa+

„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Ieva Budraitė su dabartine savo pašnekove bendrauja jau ilgiau nei dvejus metus. Nors savanorė pripažįsta, kad pradžioje buvo sunku surasti temas pokalbiui dėl skirtingų pašnekovių patirčių, skirtingų gyvenimų, tačiau dabar mato, kad šis bendravimas praplečia supratimą ir pasaulėžiūrą.

„Dabartinių senolių gyvenimai juk taip stipriai pasikeitė. Pasikeitė visuomenės požiūris, technologijos, gyvenamoji aplinka. Vis pagalvodavau, o kaip jie jaučiasi, ar spėja susigyventi su pokyčiais? Šio jausmo vedina ir atėjau savanoriauti, norėjau prisidėti prie visuomenės gerovės“, – sako Ieva.

Pašnekovė priduria, kad savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ yra patogiausia forma tiems, kas neturi daug laiko: „Juk niekur nereikia važiuoti, svarbu tik susidėlioti dienotvarkę ir savaitinį skambutį paversti įpročiu.“ 

Nuo šeimos iki šalies aktualijų

„Man šie pokalbiai tapo netikėta patirtimi, nes mano pašnekovė paralyžiuota, savimi pasirūpinti negali, tad jos visi įspūdžiai bei naujienos yra apie jos aplinką, apie tai, ką išgirdo iš vaikų, anūkų, ką pamatė per televizorių. Didžiausi įspūdžiai būna tuomet, kai vaikai ją nuveža į šeimos šventę ir nors būna ten trumpai, bet emocijų po to netrūksta“, – apie pokalbius pasakoja Ieva. 

Savanorė pripažįsta, kad dėka bendravimo su pašnekove ji praplėtė savo pasaulėžiūrą: „Jos gyvenime yra tokių socialinių problemų, su kuriomis man nėra tekę susidurti. Pradžioje buvo nelengva surasti temų, kuriomis galėtume bendrauti. Galvojau, gal ją paskatinti kalbėti apie gražius prisiminimus iš jaunystės, tačiau jos praeitis kupina skaudžių išgyvenimų.“

Todėl, kaip pastebi Ieva, bendraudama su savo pašnekove ji stengiasi prisidėti prie jos akiračio plėtimo, pasakoja, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje bei stengiasi aptarti aktualijas. 

Norisi padėti daugiau

Ieva pasakoja, kad per visą bendravimo laiką tik vieną kartą aplankė mintis, ar sugeba pašnekovei užtikrinti malonią kompaniją. 

„Kaskart jaučiu vis didesnį jos prisirišimą, jaučiu kaip ji laukia skambučio. Deja, taip pat pastebiu ir jos silpstančią sveikatą. Tad nors kartais būna ir labai užimtos savaitės, sudėtinga rasti laiko pokalbiui, tačiau stengiuosi paskambinti. O jei nepavyksta, kitą savaitę sulaukiu be galo rūpestingo balso, besiteiraujančio ar man viskas gerai, ar nieko nenutiko“, – pasakoja savanorė.

Ir nors žino, kad senole yra pasirūpinta ir ji yra prižiūrėta, tačiau Ieva neslepia savo jausmų: „Gaila, kad negaliu padėti kuo nors labiau.“ 

Gali atrodyti, kad vienas pokalbis per savaitę nėra daug, tačiau ta valanda ir senoliams, ir savanoriams praskaidrina kasdienybę, praplečia akiratį ir suteikia prasmę. Žinojimas, kad yra žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus, pasidalinti įspūdžiais ir aptarti tai, kas vyksta pasaulyje, suteikia stiprybės, kurios taip reikia kiekvienam iš mūsų. Bendraukime ir padėkime vienišiausiems mūsų visuomenės nariams pasijausti reikalingais ir mylimais.