Gyvenimo spalvos nematant. Pokalbis su regėjimo negalią turinčiu savanoriu Ričardu Domarku aa+

Ar tikrai įsivaizduojame, ką reiškia neturėti galimybės matyti? Mąstant apie tai kyla daug klausimų: kaip susitaikyti, nepalūžti, ką gyventi? Atrodo, kad su regėjimu prarandame beveik viską. O štai kalbinamas „Sidabrinės linijos“ savanoris Ričardas iš Mažeikių spindi ramybe, smalsumu, pozityvumu ir dar kitiems suteikia įkvėpimo priimti likimą bei išmokti gyventi savo gyvenimą su šypsena. 

Kas lėmė, kad negalite matyti?

Nematau nuo pat vaikystės, jau gimiau toks ir esu susitaikęs su savo likimu. 

Kaip pažįstate pasaulį? 

Paprastas pavadinimas man nieko nereiškia. Tam, kad pažinčiau daiktą ir susiečiau jį su pavadinimu, man būtina jį pačiupinėti. Labai malonu liesti gyvūnus, su jais žaisti. Beje, nežinau ar visi neregiukai tuos pačius daiktus įsivaizduoja vienodai.

Svarbūs yra ir garsai. Mėgstu klausytis filmų su daug garso efektų, nes tuomet paprasčiau suprasti kas vyksta. Toks girdimas ir liečiamas pasaulis atsispindi ir sapnuose.

Kuo užsiimate?

Prieš karantiną Kelmėje grojau bosine gitara penkiuose muzikos kolektyvuose, taip pat, šiek tiek klavišiniais instrumentais savo malonumui. Labiausiai mėgstu liaudies muziką. Su kolektyvais nemažai keliaujame, koncertuojame senjorų šokiuose. Po karantino neaišku kas bus, bet labai tikiuosi, kad pavyks grįžti ir toliau koncertuoti. Visur esu pats jauniausias, bet sulaukiu pagyrų, kad gerai groju, vadovai nenori manęs paleisti.

Muzikinis kelias prasidėjo Mažeikiuose, kur ir užaugau, su mokytojo Petro Letukio pagalba. Jis taip pat neregys, tad galėjo man suprantamai viską paaiškinti. Groti mokausi iš klausos. Mokytojas kelis kartus parodo ir tuomet jau įsiminęs galiu pakartoti. Kol repeticijos nevyksta, laiką leidžiu lauke, einu pasivaikščioti, stengiuosi pagal galimybes padėti tėvams sode. Esant prastesniam orui, mėgstu dirbti kompiuteriu.

Šiais laikais technologijų pagalba galima aktyviai įsitraukti į įvairias veiklas. Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi technologijos ir galimybė jomis naudotis?

Be kompiuterio būtų sunkoka. Esu savamokslis, testuoju įvairias platformas, tikrinu kaip jos veikia ir prisitaiko prie neregių programos. Retkarčiais padedu ir kitiems neregiukams. Nuvykęs pas juos įrašau reikiamas programas, paaiškinu kaip naudotis. Kompiuterio pagalba galime ne tik bendrauti, dalyvauti seminaruose, sekti pasaulio naujienas, bet ir savarankiškai apsipirkti, naudotis banko paslaugomis ir pan. Smagu gebėti pačiam pasirūpinti pagrindiniais dalykais neprašant matančių pagalbos. Pasaulyje yra sukurta nemažai įrenginių, galinčių palengvinti neregių buitį, tačiau jie yra labai brangūs. Turiu tik vieną svajonę – įsigyti modernesnį kompiuterį, nes norint naudotis neregių programomis, reikalingas galingas procesorius. 

Kokių draugų turite daugiau – matančių ar nematančių?

Esu labiau linkęs bendrauti su matančiais. Taip daug paprasčiau, galiu iš jų sulaukti ir pagalbos. Juk būna, kad nematydamas spalvų sumaišau skalbinius, kurie nusidažo, arba netyčia galiu pilvą nudegti gamindamas maistą. Juokai juokais, bet mums, neregiukams, būtų labai sunku gyventi be matančių pagalbos. Ne visi žmonės lengvai priima nematančius. Yra buvę, kai dėl regos negalios neįleido į kavinę ar atrakcionus. Taip pat, esu kelis kartus apgautas prašant kitų pagalbos, tad visiškai pasitikėti galiu tik savo šeimos nariais ir artimiausiais draugais.   

„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujate jau ilgiau nei 3 metus. Kas motyvuoja Jus savanoriauti? 

Nuo mažens bendraudavau su vyresnio amžiaus kaimynais. Jie man pasakodavo istorijas, mėgdavau klausytis jų gyvenimiškos patirties. Jie supratingesni nei jaunimas. Labai gerai sutariame su linijos įkūrėja Kristina, kuri mane įvedė į šią savanorystę. Pats svarbiausias dalykas pokalbyje – tai leisti žmogui išsipasakoti, jį išklausyti. Mane aplanko labai malonus jausmas, kai kažkuo kitam galiu padėti. Retkarčiais būna, kad ir griežtesnį žodį reikia pasakyti. Viena pašnekovė turėjo bėdų su alkoholiu. Man ji labai rūpėjo, tad pasakiau, kad senjorams nereikia to daryti, kad brandžiame amžiuje norint išsaugoti sveikatą reikia ja geriau rūpintis. Vėliau sulaukiau jos sūnaus skambučio, padėkojo, kad mano žodžiai padėjo pašnekovei keistis. 

Savanoriai neretai išsako savo nerimą, kaip reikės pradėti bendrauti, susipažinti su žmogumi, kurio nematai. Ar jaučiate nerimą ir Jūs?

Ne, jokio nerimo nejaučiu. Svarbus yra tinkamas nusiteikimas nuo pat pradžių, kad šiandien paskambinsiu, pasikalbėsim, išklausysiu, jeigu reikės – nuraminsiu. 

Turime pašnekovų, kurie dėl amžiaus ir silpstančios sveikatos pamažu netenka regėjimo. Ką patartumėte jiems, kad būtų lengviau prisitaikyti prie pokyčių?

Dažnai žmonės kreipiasi į mane prašydami patarimų, pasiguosti. Regėjimas nyksta pamažu, tad svarbiausia stengtis tai priimti, susitaikyti, ruoštis, nes nuo likimo nepabėgs nei vienas. Kai kurie neregiai būna pilni pykčio, keikia gyvenimą. Tačiau viskas bus taip pat, nepriklausomai nuo to pyksi ar ne. Savanoriams ar artimiesiems patarčiau pirmiausia nuraminti žmogų, o tada paskatinti išsipasakoti kas guli ant širdies, pakalbėti apie kylančius sunkumus. Svarbu priimti, kad nematančiam visada reikės artimųjų ar socialinio darbuotojo pagalbos. Vienas žmogus pasakojo, kad negali išeiti į kiemą, nes vaikai pravardžiuoja, kad senolis vaikšto su lazdele. Tai, sakau „Darykit taip, kad negirdėtumėte tų vaikų.“ Jeigu žmogus turi valios, susikaupia, nepasiduoda, tuomet ir gyventi pasidaro lengviau.