Siūlo galiukais mezgami pokalbiai aa+

Kai man pristatė mano būsimą pašnekovę, turinčią panašius į mano pomėgius, aš jau džiaugiausi būsimomis smagiomis temomis ir tikėjausi, kad kalbėsimės apie rankdarbius, vaistažoles, dalinsimės receptais, gyvenimo istorijomis, kitais maloniais dalykais. Tačiau išgirdau nusivylusį, pavargusį, labai nelaimingą žmogų. Nors mano pašnekovė turi vaikų ir kitų artimųjų, bet dažniausiai jaučiasi labai vieniša ir nesuprasta, kodėl nesulaukia tinkamos pagalbos.

Nuo pat pirmųjų pokalbių ji vis stebėjosi, o tai apie ką mes čia kalbėsimės, kai aš vos ne perpus jaunesnė, kuo mes galim būti viena kitai įdomios ir ką mes galim viena kitai duoti. Pokalbių pradžioje atrodė, kad lengva nebus. Pagrindinės temos – ligos ir skausmai, artimųjų netektys. Tai užtruko ir atrodė, kad kitų temų jau nebus ir buvo tikrai sunku ir skausminga klausytis ir girdėti. O girdėdama tik skausme, neviltyje ir pyktyje gyvenantį  žmogų, vis galvodavau, ką galiu ir iš viso ar begaliu kuo padėti, ką pakeisti? O ir kaip kitaip turėtų jaustis, galvoti ir kalbėti  žmogus, kuriam likimas nepagailėjo skaudžių smūgių? Iš tikrųjų ilgą laiką buvo nelengva.

Reikėjo iš naujo mokytis išklausyti, ne tik girdėti, bet ir išgirsti, suprasti, atjausti, atrasti pozityvo, bandyti užkabinti kitas temas, nors kruopelytę to, kas teiktų daugiau šviesos, džiaugsmo, vilties, optimizmo. Labai nelengva kalbėtis su žmogumi, kuris aiškiai žino, kad viskas, kas geriausia ir gražiausia jau buvo, praėjo ir niekada negrįš. O motyvacijos gyventi lieka vis mažiau ir mažiau.

Dabar išklausau tai, kas aktualiausia: apie ligas, bėdas, vargus, nepasitenkinimą, liūdesį. Visąlaik stengiuosi pagauti kokį siūlo galiuką kitai temai ir tada nuklystam į prisiminimus: vaikystė, svajonės, meilės istorijos ir nuotykiai, darbo ir verslo patirtis, pamiršti talentai. Nustebina mane surastais ir perskaitytais savo kūrybos eilėraščiais, gebėjimu jaunystėje rengtis madingai, būti kompanijų siela ir žavėti aplinkinius, pakovoti už save ir artimus, duoti atkirtį, bandantiems palaužti. Tie nuklydimai mus abi labiausiai džiugina – tada pasikraunam gerų emocijų, prisijuokiam, kartais švelniai pabaru, kad vis dar rūpindamasi kitais pamiršta save, kartais pati gaunu vertingų patarimų. O mano pačios bėdos ir sunkumai sumažėja, palengvėja, kai išgirstu, kokį gyvenimo kelią ji nuėjo ir kiek daug visko jai teko patirti. 

Nors daug pasakoja apie bėdas ir ligas, dažnai būna skausme ir neviltyje ir sako, kad jau pavargau, pasiduodu, bet čia pat girdžiu, kad turi aibes planų ir veiksmo, kaip pasitvarkyti, pasiremontuoti namus, prigaminti, prikonservuoti gėrybių žiemai.

Kartais pokalbių pradžioje pradeda graužtis ir pyksta ant savęs: ,,Jaučiuosi, kaip bažnyčioj per išpažintį, kaip kokiam kunigui šitiek visko išsipasakojau“. Kartais ima mane kamantinėti: ,,O kodėl tu esi „Sidabrinėje linijoje“, kokia tau iš to nauda, kam tau to reikia?“.
Dažniausiai tiek įsijaučiame, kad nepastebime, kaip baigiasi pokalbiui skirtas laikas, o mes nespėjome pabaigti savo istorijų. Užtat jos ir būna tie siūlų galiukai, kuriuos bandau užmegzti kitiems pokalbiams.

Padedu ragelį su nutrūkusia istorijos dalimi ir kartais toks gerumo ir dėkingumo jausmas apima, kad buvau šalia, kai kažkam labai reikėjo klausančio ir girdinčio žmogaus. Ir suprantu, kaip šie pokalbiai suteikia galimybę man suprasti ir susimąstyti apie kai kuriuos dalykus, momentus, nutinkančius mano gyvenime dabar ir ateityje, apie santykius su artimaisiais ir su savimi, permąstyti savo vertybes, keisti požiūrius, o teigiamos ir neigiamos emocijos įgauna naujų atspalvių.