Akistata su ruduoju lokiu aa+

Prieš ketvertą metų kino ekranuose pasirodžiusio filmo „Hju Glaso legenda“ herojus, talentingai įkūnytas Leonardo DiCaprio, turėtų apie ką pasikalbėti su [mūsų pašnekovu] Jonu Vytautu KOKLEVIČIUMI – Sibiro tremtiniu, kadaise irgi savomis rankomis įveikusiu laukinę mešką.

Tą susidūrimo su lokiu dieną Jonas tarsi gimė iš naujo. Bėgant metams ir silpstant sveikatai, jis į ateitį žiūri optimistiškai. Tačiau kiekvieną kartą rankomis liesdamas kūną paženklinusius randus lyg elektros srovę jaučia nueinantį šiurpą.

Prabėgo beveik 55 metai po įvykio, pakeitusio tremtinio gyvenimą. Patyręs infarktą, nudūręs mešką, iškentęs tremtį ir grįžęs į tėvynę jis pasakoja apie savo patirtį, nes nori, kad žmonės žinotų, koks buvo mūsų tautos likimas. Tačiau, drįstu spėti, trisdešimt metų, praleistų tremtyje, taip stipriai Jono nesužalojo kaip didžioji akistata su galingu laukiniu žvėrimi.

Tą 1965-ųjų rugsėjo 2-osios rytą, atidirbęs sargo pamainą naftos ir dujų paieškos geologinės ekspedicijos sandėlyje, Jonas sumanė eiti į mišką rinkti bruknių. Kaip tikras medžiotojas pasiėmė 16-o kalibro dvivamzdį šautuvą, šovinių paukščiams, paties gamintą didelį peilį ir šunį, nes norėjo ne tik pauogauti, bet ir susimedžioti vakarienei vieną kitą teterviną. Pradžia buvo sėkminga. Tik atsidūręs miške iš karto nušovė vieną paukštį. Kartu su šuneliu žengė kelis žingsnius į priekį norėdamas šauti dar kartą. Deja, antro šūvio nespėjo paleisti, nes staiga iš avietyno iššoko didelė rudoji meška. To meto žmonės žinojo, kad šie žvėrys labai pavojingi. Panašūs įvykiai, kai žmogus išėjęs į mišką susidurdavo su tokiu plėšrūnu, baigdavosi labai liūdnai – meška negailestingai sudraskydavo nelaimėlį ir palikdavo tik diržo sagtį. Lyg įrodymą, kad būta grumtynių, kurios baigėsi ne žmogaus naudai.

Tą kartą dviejų metrų žvėris iš karto puolė Joną. Ir nors šis turėjo šautuvą, aiškiai suvokė, kad paukščiams skirtos kulkos nesužeis rudosios meškos. Kupinas adrenalino ir nepraradęs greitos reakcijos Jonas dar mėgino paleisti šūvį. Tačiau atstumas buvo per mažas, kad žvėris pajustų skausmą: užuot kritęs ant žemės, tik dar labiau įsiuto, didžiule letena sugriebė Jono ginklą ir sviedė į šoną. Prasidėjo grumtynės. „Taigi, pirmas meškos smūgis – dvi iltys per šimtasiūlę į kairį petį. Perkando raumenį, – pasakoja atmintyje viską iki smulkiausių detalių išsaugojęs Jonas. – Prisiminiau pažįstamo girininko patarimą ir bandžiau griebti meškai už liežuvio, kad negalėtų kąsti, o kita ranka – durti su vis dar kišenėje esančiu peiliu. Kaire ranka stvėriau už liežuvio, bet nespėjau suspausti, nes pajutau grybštelėjimą iltimis. Šios į delną sulindo daugiau nei du centimetrus ir suplėšė man sausgysles. Sužalota ranka pamosavau prieš snukį, ji vėl čiupo šimtasiūlės rankovę. Meška perplėšė guminius batus ir pradėjo draskyti man šlaunies raumenis, taip kilstelėdama mane nuo žemės. Radęs gerą progą sugriebiau peilį, tada – jai už sprando ir prispaudžiau po pažastimi. Ši plėšdama į viršų šlaunį mane pakėlė nuo žemės. Įsikibęs į sprandą, laikiau ją apkabinęs lyg kokią plaukuotą panelę ir bandžiau perpjauti gerklę. Vėl nesėkmingai. Peilis vis atsiremdavo į kaulą. Kai smūgiavau trečią kartą, meška snukį pasuko į dešinę ir iltimi suspaudė dešinės rankos bevardį pirštą. Jį sutrupino, bet skausmo nejaučiau. Tada man griebė už dešinės rankos riešo ir plėšė į kairę. Meškos galva išniro iš po mano pažasties. Čiupau ją už kupros ir abiem rankomis traukdamas į save pargrioviau ant krūtinės. Abu sukritome kryžiumi.

Dabar lėmė tik sekundės. Staigiai smeigiau peilį meškai į pilvą ir rėžiau nuo pilvo šono link stuburo. Taip perpjoviau per stuburą einančią kraujagyslę ir iš jos pradėjo smarkiai bėgti kraujas. Meška kelis kartus galingai suriaumojo ir parvirto.“ Ištiktas šoko Jonas nejautė jokio fizinio skausmo, nors kūnas buvo sudraskytas, kaulas perskeltas, sąnariai sutrupinti, raumenys suplėšyti. Reikėjo kuo skubiau ieškoti pagalbos. Sukaupęs paskutines jėgas bandė grįžti namo. Matyt, adrenalinas neleido prarasti sąmonės.

Nuo tos dienos Jonas tapo vietos herojumi. Iš pradžių jo pasakojimu niekas netikėjo. Nei kolūkiečiai, kurie padėjo parsiirti valtimi namo, nei išsigandę tėvai, nei girininkas – šis sužinojęs naujieną nualpo.

Po grumtynių su plėšrūnu Jonas ligoninėje praleido ne vieną mėnesį. Jo kūne buvo apie 40 žaizdų. Kiek vėliau per žvėrininkystės ūkio medžiotojų apdovanojimus, surengtus gretimame rajone, iš Maskvos atskridusi komisija ir žurnalistai atsitiktinai sužinojo apie šį neeilinį įvykį ir panoro su Jonu susipažinti. Tik išvydę meškos kailį, kurį stipruolio tėvai pasikabino ant namo sienos, suprato, kad būta tikro įvykio, o ne žmogaus fantazijos.

Kad istorija nėra iš piršto laužta, liudija ne tik kailis. Prisiminimui Jonas pasiliko ir meškos iltis bei talismaną iš nukauto lokio nagų. Be to, lemtingą įvykį Sibire vis dar primena namų „altorėlis“, kurį puošia pagal Jono pasakojimą tapytas paveikslas, nuotrauka iš ligoninės ir kruvinų grumtynių atributai. 

Šaltinis: žurnalas „Legendos“