Jovita apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“: nuo pirmo pasisveikinimo žodžio užsimezgė sielų draugystė aa+

Pajutusi kaip virpa mano širdis skaitant draugės atsiųstą laišką apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ abejonių nebeliko – būtent ši veikla man yra arčiausiai širdies. Akys tarsi atsivėrė ir kaip dėlionės detalės pradėjo kristi visi patvirtinimai: prisiminiau senelį, su kuriuo turėjau labai stiprų ryšį, mes buvom neišskiriami draugai. Deja, anksti jo netekau ir tuomet man atrodė, kad mano pasaulyje nusileido saulė. Tėvai mokė gerbti vyresnius, jų išmintį, patirtį, mokytis iš svetimų klaidų. Mamos mama gyveno toli nuo mūsų ir retai ją lankydavome ir jau paskutiniais jos gyvenimo metais, likimas atsiuntęs jai sunkią liga suvedė mus į dar glaudesnį ryšį.

Labai jaudinausi prieš pirmą pokalbį su „Sidabrinės linijos“ man skirtu pašnekovu, pasiruošiau krūvą klausimų, prigalvojau temų, bet nuo pirmo pasisveikinimo širdis nurimo ir supratau – laikas ir amžius yra reliatyvi sąvoka, egzistuoja bendrumas ir sielų draugystė. Kiekvieną savaitę nekantriai laukiu kito pokalbio ir kartais jaučiuosi, kad mano pašnekovas man kur kas daugiau padeda savo patarimais ir brandžiomis gyvenimiškomis įžvalgomis nei aš jam: susiduria brandi patirtis, paremta vidine išmintimi ir jaunatviškas emocionalus maksimalizmas. Bendravimas telefonu leidžia pasiekti pašnekovo širdį, gali viską pasipasakoti. Pokalbyje gimstančios naujos įžvalgos įneša permainų vėjus į mano nusistovėjusią kasdienybę. Tai man svarbu, nes šiame informacijos gausos ir patogumų pasaulyje, kai viską galime gauti ir pasiekti akies mirksniu, norisi atsigręžti į tikrąsias vertybes, širdžių draugystę, bendrystę, vienas kito išklausymą ir supratimą, apčiuopti tai, kas tikra, atsiverti ir būti pažeidžiamu. Pats bendravimas yra vertybė technologijų amžiuje. Jis kaip vanduo, teka srauniai išplaudamas vienatvę ir „užsivėlusias“ mintis. 

Pokalbiai įpareigoja ugdyti darbotvarkės ir atsakomybės jausmą ir kiekvieną savaitę tuo pačiu laiku paskambinti pašnekovui, kuris – kaip ir aš pati – laukia skambučio. Prisilietimas prie kito žmogaus žodžiu, šypsena ar tokia kartais brangia tyla kartu yra prasminga, nes įkvepia gyventi atviriau, jautriau ir tikriau.

Kartų draugystė privalo išlikti ir teikti peną abiem pašnekovams, juos praturtinti tuo, ką turi gražiausio: jaunatvišką juoką, kantrybę, išmintį ir lengvumą. Pokalbis moko nuoširdumo, pasitikėjimo, jautrumo, įsiklausymo. Pastebėjau kaip pasikeitė mano gyvenimas nuo šios savanorystės: tapau atviresnė, daugiau pradėjau bendrauti su giminaičiais, dažniau lankyti draugus. Ėmiau branginti tas trapias gyvenimiškas akimirkas: pageltę lapai skriejantys pro autobuso langą vėjo gūsyje, rytinės kavos aromatas sklindantis iš kavinės pakeliui į darbą, lietaus lašai linksmai šokinėjantys balutėse ant šaligatvio... Juk iš tokių „mažų“ akimirkų, kaip spalvotų karoliukų, susideda visas mūsų gyvenimas. Jam prasmę suteikiame savo darbais: įkvėpdami kitus prisiliečiame prie jų Sielos.