Savanorė Rosita: nuo minties prie žodžių, o tada jau prie darbų aa+

„Prieš pirmąjį pokalbį labai jaudinausi, šiurpuliukai nugara bėgiojo, bet nuo pat pasisveikinimo Rima man tapo labai artima. Ji pati prisistatė, save apibūdino, išklausinėjo, kaip aš atrodau, ką veikiu, kuo gyvenu. Ir dar su tokiu humoro jausmu, kad šypsena nuo mano veido nedingo visą pirmąją prakalbėtą valandą!“ 

Taip, taip! Ir valandą, ir net pusantros „Sidabrinės linijos“ savanorė Rosita Mikalauskienė jau pusmetį kiekvieną savaitę kalbasi su savo pašnekove ir, sako, tas laikas visai neprailgsta. Priešingai – suteikia daugybę gerų emocijų ir pozityvo.

„Rima man sako, aš žinau, kad mes galime kalbėtis iki 1,5 val. Tai taip ir kalbam. Apie viską – pradedant tuo, kaip praėjo savaitė, kaip jaučiamės, kiek sveriam (juokiasi Rosita / aut. pastaba), baigiant mums brangiais prisiminimais, išgyvenimais, pamąstymais apie gyvenimą ir jo prasmę,“ – apie pokalbių turinį atvirauja moteris.

O viskas prasidėjo vieną rytą vežant vaikus į mokyklą – Rositos akys užkliuvo už „Sidabrinės linijos“ plakato. Netrukus pasirodė ir reklama per televiziją. 

„Tada ėmiau ir užsiregistravau savanore. Norėjosi tiesiog pabandyti,“ – savo pirmuosius žingsnius į savanorystę prisimena moteris.   

„Bendrauti su vyresnio amžiaus žmogumi man visada buvo gera. Niekada nejaučiau kažkokių barjerų. Gal todėl, kad su prieš 6 metus mirusia močiute mane nuo pat mažų dienų siejo ypatingas ryšys. Ji man buvo ir močiutė, ir mama, ir draugė... Laikas bėga. Bet tikro, nuoširdaus mūsų bendravimo ilgesys vis labiau auga,“ – su ašaromis akyse sako „Sidabrinės linijos“ savanorė. O kalbantis su jos pašnekove Rima, ta tuštuma šiek tiek užsipildo. 

Rosita – labai aktyvi ir iniciatyvi moteris. Pagrindinis jos darbas yra su vaikais pačios įkurtame žaidimų parke „Draugų šilelis“. Tačiau nemaža laisvalaikio ji skiria ir savo aplinkos žmonėms – Išorų kaimo bendruomenės veiklai. 

„Matau, kokie senyvi žmonės yra vieniši, kaip jiems reikia bendravimo. Kaip kenčia, kad dėl savo ligų ir negalių daug ko nebegali. Ir mano Rimutė, kuri turi ir regėjimo negalią, dažnai pasako – „lėkčiau, bėgčiau per laukus, bet nebegaliu“... Taip norisi kažką sukurti, kas jiems padėtų,“ – sako Rosita, daugybę komplimentų skirdama „Sidabrinės linijos“ projektui, padedančiam vienatvę praskaidrinti jau ne šimtams, o tūkstančiams Lietuvos senolių. Ir nedrąsiai prasitaria apie savo svajonę – dalį laiko, erdvėje, kurioje dabar dirba su vaikais, skirti senukams, gyviems jų susitikimams, bendravimui, arbatos popietėms. 

Mintis seka žodžiai, o po jų ateina laikas darbams. Taip ir mes kiekvienas gyvename, kuriame ir ieškome žmogiškosios prasmės.