Baltijos kelio 30-metis „Sidabrinės linijos“ pašnekovų atsiminimuose aa+

Lygiai prieš 30 metų, rugpjūčio 23-ąją, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva žmonių grandinė. Baltijos kelias – taiki kova už laisvę, palikusi ryškų pėdsaką tiek istorijoje, tiek žmonių atsiminimuose.

Štai vienas iš ,,Sidabrinės linijos“ savanorių, 76-erių Kazys iš Kaišiadorių, itin noriai dalinasi tų laikų prisiminimais. Kazio šeima nuo sovietinės santvarkos nenukentėjo, tik žmona – buvusi tremtinė. Tėtis nuolat kalbėjo apie tarpukario Lietuvos laikus ir tuo metu vykusius pokyčius šalyje. Kiek vėliau, Kazui tai tapo paskata prisijungti prie Sąjūdžio grupės. Norą priešintis esamai santvarkai stiprino ir Rusijos inteligentų, su kuriais teko bendrauti, požiūris. Anot pašnekovo, komandiruočių metu tekdavo gan nemažai kalbėtis apie politiką ir kitas aktualijas. Itin įsiminė vieno rusų lakūno žodžiai: „Jei nebūtumėt buvę Sovietų Sąjungos sudėtyje, būtumėt kaip visos ekonomiškai stiprios Europos valstybės“. Kazio teigimu, jau tuo metu nemaža dalis Rusijos žmonių suprato, kad šalyje vyraujanti sistema yra ydinga. Tad, Lietuvą jie matė kaip „Mažąją Ameriką“, kurioje žmonės gyvena geriau.

Į Sąjūdžio veiklą Kazys įsitraukė nepaisant to, kad tuo metu dirbo ideologinėje įstaigoje. Su įstaigos valdžia sutarė gerai, tad pastarieji kliučių dalyvauti grupės veikloje nesudarė. Kaišiadoryse, mieste, kuriame pašnekovas praleido visą savo gyvenimą, kelionę į Baltijos kelyje paskirtą vietą žmonės susiorganizavo savarankiškai. Įsiminė ilgos mašinų kolonos, vasaros kaitra ir dėl verdančio aušinimo skysčio stojantys automobiliai. Be kliūčių, žinoma, neapsieita. Kazys prisimena prie Vievio geležinkelio pervažos susidariusį kamštį. Pastarąjį sukėlė pirmyn-atgal be prijungtų vagonų nuolatos važinėjantis šilumvežis. Tai tapo kliūtimi laiku pasiekti reikiamą vietą. Pritrūko nedaug, vos 2-3 km. Nepaisant to, stabdė automobilį ir skubėjo kibtis į bendrą grandinę. Šalia degė laužas, buvo pastatytas kryžius, žmonės jautėsi vieningai ir ilgai kalbėjosi.

Kazys, paklaustas apie atmintin labiausiai įstrigusias akimirkas, atsakė: ,,Turiu vieną itin ryškų prisiminimą, kuris niekada neišblės. Kitą dieną po Baltijos kelio turėjau vykti į Rokiškio rajoną. Kaip įprasta, važiavau pro Jonavą. Tik įvažiavus į kelią, vedantį link Ukmergės, pamačiau gėlėmis nuklotą kelkraštį. Gėlės jį dengė iki pat Ukmergės! Tikriausiai, savo vietų pasiekti negalėjusieji sudėjo gėles pakeliui“.

76-erių Danutė iš Širvintų prisimena: „Mums, sovietmečio sužeistiems prieškario, karo, pokario vaikams, Baltijos kelias tapo vienu prasmingiausiu būties momentu“ ir čia pat pacituoja Justino Marcinkevičiaus eiles: 
 
Mes dar niekad nebuvom tokie dideli.
Niekada mūmyse nebuvo tiek laisvės.
Ji tekėjo mūs rankom,
iš manęs į tave ji liejos,
iš manęs į tave sroveno.
Laisvės upė! Mes gėrėm iš jos,
nepajėgdami numalšinti savo troškulio. 
 
Justino Marcinkevičiaus viskas pasakyta. Tai, kuo tada gyvenome. Tai, ką tada jautėme. Tai, kas mus vienijo. Ir mūsų nedidelio rajono žmonių rankos, atrodė, pasiekė Vilnių, Katedrą ir tiesėsi per visą Lietuvą tolyn kartu su bėgančiais kilometrais į Latviją, Estiją... Ir skamba žodžiai: „Bunda jau Baltija“, „Vabadus! Briviba! Laisvė!“ Toks tikras vienijantis jausmas! Didžiulis noras gyventi laisvėje savo valstybėje. Gyventi teisingai. Savo žemėje – poetų apdainuotoje Tėvynėje.
 
Laukėme tos dienos. Buvo platinamos ,,Sąjūdžio žinios“, atidžiai klausėme informacijos laidų per radiją ir televiziją. Nerimą kėlė priešiškumo bangos. Baltijos kelio dieną mūsų rajono Sąjūdžio Taryba, kuriai priklausiau ir aš, pakvietė visuomenę į mitingą parke. Vien iš to, kad susirinko nepaprastai daug žmonių, supratome: Baltijos kelyje – mūsų jėga. Nors buvo ir abejojančių. Mitinge kiekvienas kalbėtojas (tarp kurių buvo ir LPS Seimo narys Algimantas Čekuolis, kunigas Kęstutis Kazlauskas, mokslininkas Gunaras Kakaras) informavo apie situaciją, Sąjūdžio veiklą, Lietuvos pasirinktą kelią, Baltijos kelio svarbą ir visuotinį palaikymą ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Kvietė ne tik vykti prie autostrados, bet ir padėti kitiems. Mitinge mus pasiekė informacija ir apie mūsų rajono melioratorių ir kelininkų atvežtą nemažą lauko riedulį su užrašu ,,Akcija Baltijos kelias“, jau pastatytą prie sankryžos. Nuskubėjome ten ir nerimavome laukdami, ar visi suspės, ar užteks mašinų. O prie akmens jau liepsnojo žvakutės – kaip mūsų nerimas, mūsų viltys. Žmonių rankose – radijo imtuvai – naujienos iš Gedimino kalno papėdės. Jaudino skambančios dainos. Tarp kurių – ir mūsų kurta daina. 

Ten kasmet susirenka būreliais tie, kurie buvo tada, 1989-aisiais. Ne kartą stabteli pravažiuojanti šeima. Prisiminimai gyvi. Jie – mūsų istorija. Jaudinanti, kaip tas rankos paspaudimas, kai greta manęs stovėjo buvusios mokinės, kolegė su šeima, bendraminčiai sąjūdininkai, aplinkinių kaimų, miestelių gyventojai, gretimų rajonų žmonės. Toks geranoriškumas, savitarpio supratimas. Glaudė mamos savo vaikus, o jų akutėse švietė ateitis.“

Baltijos kelyje patirtomis šiltomis emocijomis noriai dalinasi ir kiti mūsų pašnekovai. Vytautas iš Šakių 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją prisimena kaip vieną laimingiausių dienų. Tuomet dirbo kultūros centre vairuotoju ir pilną autobusą vežė į gyvąją grandinę kibtis norinčių žmonių. Sakė, susikibo visi, kažkas rėžė kalbą ir greitai jau buvo galima pasileisti, bet žmonės vis tiek laikėsi už rankų, dainavo. Visi buvo tokie laimingi! Kita pašnekovė, Veronika iš Kauno, puikiai mena kaip po darbo vos spėjusi tradicinių šaltibarščių užvalgyti išskubėjo su visa šeima į autobusą. Tiesa, vos įtilpo, nes buvo minia norinčių. Veronika antrina Vytautui kaip visi vieni kitų paleist nenorėjo, net namo grįžę traukė širdžiai mielas dainas apie Lietuvą.

Vienas pašnekovas guodėsi, kad tądien visą dieną praleido darbe daržovių parduotuvėje ir tik iš grįžusios žmonos sužinojo kur ši buvusi, tačiau ši diena ne mažiau svarbi. O mes kviečiame ir toliau vieniems kitų nepaleisti, minėkim laisvę ir vienybę, dalinkimės supratimu ir meile, kalbėkimės.