87 ir 24: ar įmanoma draugystė? aa+

„Tikras, natūralus pokalbis su žmogumi, dieną padaro prasmingesnę, visą savaitę praturtina,“ – sako 24 metų „Sidabrinės linijos“ savanorė Gabrielė. Gruodį bus metai, kai mergina kalbasi su savo 87 metų pašnekove. 

Didžiulis metų skirtumas netrukdo stiprėti užsimezgusiai draugystei. Draugystė – būtent taip savo telefoninius pokalbius ir apibūdina abi – jaunutė savanorė ir ilgu, turiningu gyvenimu galinti pasidžiaugti buvusi mokytoja, tautodailininkė ponia Saigūnė.

„Esu sužavėta, kaip ta jaunutė mergina gražiai bendrauja. O kai visai neseniai vieną savaitę man neatsiliepus, kitą kartą išgirdau susirūpinusį Gabrielės balsą, ar man viskas gerai, net širdį suspaudė,“ – pasakoja ji.

Močiutė prisimena, kad ją paskambinti į „Sidabrinę liniją“ paragino klaipėdiškė draugė. 

„Ėmiau ir iš smalsumo paskambinau. Kai mus su Gabriele sujungė pirmam pokalbiui, paprašiau jos nupiešti savo vizualinį portretą. Ir pati papasakojau, kaip atrodau...“ – šypsosi moteris.

„Man labai įdomu su ja. Įdomus jauno žmogaus pasaulis, mąstymas, požiūris. Pavyzdžiui, kodėl pasirinko profesiją, bet dirba visai kitoje srityje. Mūsų laikais tai buvo neįprasta. Pasaulis keičiasi ir man norisi žinoti, kaip ir kodėl. Jaunas žmogus gali daug ką paaiškinti. O su mano bendraamžiais juk dažniausia tema – ligos, vaistai. Apie tai su gydytojais reikia kalbėti,“ – juokiasi Saigūnė. – „Aš nesu iš tų vienišų senučių, kurioms labai trūktų bendravimo. Turiu dukrą, giminaičių, gyvenu 20 butų name, bendrauju su kaimynais, einu į renginius, koncertus... Tačiau „Sidabrinės linijos“ pokalbiai su Gabriele man teikia daug džiaugsmo,“ – labai energingai ir žvaliai dalijasi mintimis moteris.

„Mes abi labai visuomeniškos, pasaulietiškos, kalbios. Nuo pat pirmojo pokalbio nebuvo nei vieno momento, kad reiktų dirbtinai ieškoti temų, traukti vienai iš kitos žodį,“ – bendrumus su ponia Saigūne vardija Gabrielė. Neseniai baigusi politikos mokslų studijas, mergina sako, kad jų pokalbių temos – labai įvairios. Su savo pašnekove aptaria ir politikos aktualijas, ir istoriją, kasdienybę, abiem smagu pasidalinti kelionių įspūdžiais, pasipasakoti apie perskaitytas knygas, lankytus renginius.

Gabrielė prisimena, kad užsiregistravusi į „Sidabrinės linijos“ savanorystės programą ir išklausiusi mokymus, pašnekovo laukė gana ilgai. 

„Jau buvau praradusi viltį, kad kažką man paskirs. Supratau, kad dauguma senolių nori bendrauti su savo bendraamžiais,“ – prisimena mergina. 

Tačiau palaukti vertėjo. Pasak Gabrielės, jos pašnekovė – tikras pozityvaus gyvenimo pavyzdys. „Kai paklausau, kiek ji visko patyrusi, kaip moka džiaugtis gyvenimu, kiek turi noro dar patirti, pažinti, kaip jai viskas įdomu, koks turtingas jos vidinis pasaulis, visiškai keičiasi senatvės samprata.“ 

Savanoriaujanti mergina sako, kad iš tikrųjų mūsų visuomenėje gal per daug esame įpratę verkšlenti, rodyti senyvą žmogų kaip bejėgį, kurio reikia gailėtis, kurį reikia užjausti, kuris skursta ir kenčia. Ir tikrai per mažai dėmesio skiriame tam, kad su tuo žmogumi pasikalbėti, paklausti, kas jam įdomu, padėti atsiriboti nuo liūdnų minčių.

„Žinoma, daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Turiu savo pažįstamų tarpe senyvo amžiaus žmonių, tačiau daug jaunesnių už Saigūnę, kurie iš tikrųjų nenori kalbėtis apie nieką daugiau kaip apie savo ligas ir problemas,“ – pripažįsta Gabrielė. Todėl jos pašnekovės charizma tiesiog užburia.

Paklausta, kiek laiko trunka jų pokalbiai, Gabrielė atsako – paprastai 40–50 minučių. Pajuokaujame, kad nenuostabu – juk ponia Saigūnė – mokytoja. O Gabrielė prideda: „Jei ji būtų buvusi mano mokytoja, garantuoju, kad geografija (Saigūnės dėstomasis dalykas) būtų pats mylimiausias mano dalykas.“