Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ aa+

Į „Sidabrinės linijos“ savanorių gretas įsijungiau 2018 metų gegužę. Apie šią iniciatyvą sužinojau visai atsitiktinai – socialinio tinklo „Facebook“ dėka. O viskas prasidėjo nuo trumpučių istorijų, kuriomis dalijosi viena šios linijos savanorių. Jų pagrindinis herojus – „Mano senutis“. „Kaip gražu taip vadinti savo senelį“ – štai kokios mintys kildavo galvoje.

Tik viskas ne taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Pasirodo, kad taip maloniai vadinamas vyras visai nesusijęs giminystės ryšiais su mergina. Nors įspūdžių apie kartų draugystę buvo nedaug, vis tik labai sudomino pasakojimai apie vinilines plokšteles, muziką, knygas. Tada pasirodė kelios nuotraukos ir vis pasikartojantis užrašas „SIDABRINĖ LINIJA“. Prisiminiau girdėtas ir matytas reklamas apie pokalbius su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kadangi mėgstu bendrauti, bet retai turiu su kuo tai padaryti, nusprendžiau tapti šio projekto dalimi. Šį apsisprendimą paskatino ir mylimo senelio netektis – mūsų ryšys buvo labai artimas. Galvojau, kad bendravimas telefonu su pagyvenusiu žmogumi bus ne tik nauja patirtis, bet ir padės lengviau išgyventi netektį. Tačiau gyvenimas mėgsta pokštus ir viskas įvyksta ne taip, kaip norėtume. Po mėnesio buvau sujungta su Reda, kurios dėl amžiaus tikrai nepavadintum „močiute“ – juk jai tik 52-eji! Tad buvo gan keista ir netikėta. Kalta išsetinė sklerozė.

Per pirmus pokalbius bandžiau kuo daugiau išsiaiškinti savo „laido draugės“ pomėgius. Vienas jų – klausytis „Marijos radijo“ laidų, bet trūko radijo. Pasitarę tarpusavyje, kartu su „Sidabrinės linijos“ komanda ir savanoriais nupirkome ir išsiuntėme radijo aparatą Redai. Buvo apstu džiaugsmo ir dėkingumo. Tačiau kitus pokalbius megzti buvo nelengva. Pagrindinės temos buvo apie sveikatos problemas ir Dievą, kad visi mes „ten“ pateksime (viltis, kad po mirties laukia dangus).

Kilo idėja skaityti balsu. Knyga Bruno Ferrero „365 pasakojimai sielai“ pralaužė ledus. Šių istorijų skaitymas tapo mūsų maža tradicija, kuri sėkmingai tęsiasi iki šiol.

Tiesa, buvo momentų, kai dėl kylančių abejonių apie šių pokalbių reikalingumą, asmeninių psichologinių sveikatos problemų norėjosi nutraukti pokalbius ir padaryti pertrauką. Tačiau įsipareigojimas ir mintis, kad galima keisti pokalbių temas, ieškoti naujų idėjų, nugalėjo. Svarbiausia tai, jog atsakomybę už pokalbių turinį turėjau prisiimti pati, tad pradėjau ruošti „namų darbus“ – daugiau domėtis istorija, kasdieniais įvykiais, kultūra. Nes, kaip minėjo psichologas Viktoras E. Frankais savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“,  prasmę gyvenime kuriame patys. Šiuo metu mano „namų darbas“ – Gedimino kalnas ir žydiškos laidotuvių tradicijos.

Didžiausią dėmesį savanoriaudama skiriu pokalbiams su savo pašnekove, todėl nedaug ką galėčiau pasakyti apie savo įspūdžius iš vykusių renginių... Man labiausiai rūpėjo šio projekto „virtuvė“ –  kaip tai siejasi su pagrindiniu labdaros ir paramos fondu, kokių įvairių veiklų reikia, kad „Sidabrinė linija“ veiktų. Žinios apie draugystę telefonu platinimas, skleidimas, rėmėjų ir paramos pritraukimas, savanorių mokymai ir susitikimai irgi svarbu bei įdomu. Manau, kad šiais laikais daugiausia dėmesio susilaukia vaikai, moterys ir net gyvūnai, deja, apie garbingo amžiaus žmones mažai galvojama, ypač apie jų emocinę būseną. Gal dėl to, kad įsitvirtinęs šūkis „vaikai – mūsų ateitis“ ir dar vis neblėstantis jaunystės kultas išstumia senatvę į užribį, kaip nereikalingą, baimę keliantį dalyką? Tačiau ji yra žmogaus gyvenimo dalis ir turi būti gerbiama. Liūdna, kad tiek nedaug dėmesio skiriama pagyvenusiems žmonėms visuomenėje, tad ši „Sidabrinė linija“ yra neabejotinai reikalinga. Tiek praskaidrinti nuotaiką ir suteikti viltį senam žmogui vis dar būti naudingam, tiek plėsti jauno žmogaus požiūrį, kad vyresnės kartos žmonės turi sukaupę daug išminties apie praeitį ir gali būti tarsi gyvoji istorija, kalbanti šiandien. Galiausiai, juk taip malonu dalintis net ir visai mažais nutikimais ar mintimis. Esu be galo dėkinga „Sidabrinei linijai“, kad ji padeda man įprasminti laisvalaikį, domėtis naujais dalykais ir tobulėti.